Rūta Oginskaitė ,,Nes nežinojau, kad tu nežinai’’
Klausau Vytauto Kernagio atliekamų dainų: ,,Mūsų dienos kaip šventė’’, ,,Armonika’’, ,,Kolorado vabalai’’, ,,O, disko’’. Jose - kartu su linksmais muzikos akordais skamba šmaikšti ironija. Beklausant nuotaikingų melodijų, užsikreti gera nuotaika, norisi dainuoti kartu. Tačiau ne vien linksmybe prisotinta ,,kernagiška muzika‘‘. Gili prasmė, poetiški žodžiai, savita išraiška liejasi dainuojamosios poezijos kūriniuose: „Purpurinis vakaras’’, ,,Baltas paukštis’’, ,,Išeinu’’. Šias kontrastingas dainas bei kitus, rečiau girdėtus kūrinius, rasite diskelyje, kuris dovanojamas knygos ,,Nes nežinojau, kad tu nežinai’’ skaitytojams. Taigi, įsigiję pristatomą knygą, patirsite dvigubą malonumą – skaitysite ir klausysitės muzikos.
,,Vytautui Kernagiui buvo keturiasdešimt, kai juokaudami sugalvojome parašyti knygą apie tai, kas jo išgyventa, grota ir dainuota‘‘, – rašo įžangoje Rūta Oginskaitė. ,,Pasensime – tuomet rašysime’’, šmaikštaudavo abu susitikę. Deja. Senatvė ateiti nespėjo...
Autorė suskubo ruošti knygą, kai liga jau buvo užkariavusi talentingojo artisto kūną: su didžiausiu užsidegimu kalbino Maestro, jo mokslo draugus, kolegas. Savo ruožtu, knygos idėjos autorei gerbiamas Vytautas patikėjo šešias dėžes, kuriose gulėjo per ilgus metus kruopščiai kaupta kūrybinė informacija – spaudos iškarpos su kritikų recenzijomis, programų lankstinukai, laiškai. Visos gyvai pasakotos ir rašytinės istorijos rado vietą solidžios apimties bei detalaus turinio atsiminimų knygoje.
Pristatydama V. Kernagio asmenį, Rūta Oginskaitė tuo pačiu pateikė kelių dešimtmečių Lietuvos kultūros raidą. Parodė estrados žanro augimą. Visa ši informacija pateikiama paprastai, suprantamai, sakyčiau, buitiška kalba.
Knygos pradžioje skaitytojai ras V. Kernagio mamos, sesers prisiminimus. Pristatoma giminės istorija, gentainių pasiekimai bei charakterio bruožai. Švelniai pasakojama apie Vytauto vaikystės dienas, kvaitulingą jaunystę, kai siaurame būsimo artisto kambarėlyje glausdavosi galybė bendraamžių. Tarp išmargintų piešiniais sienų be paliovos plyšaudavo grotuvas, visu garsu skleisdamas dievinamą ,,The Beatles‘‘ muziką, skambėdavo paaugliški balsai, gitaros. Kernagių šeimos namuose niekuomet netrūkdavę lankytojų. Juos su šypsena sutikdavo ir išlydėdavo geroji namų dvasia – Vytauto bobulytė Elena Blynienė. Ją mylėjo ne tik Vytautas, bet ir visi, kam teko lankytis svetingame Kernagių bute.
Prisiminimų knygos puslapiuose nuosekliai pasakojamos istorijos, susietos su jaunojo maištininko nuotykiais Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, sostinės 23 – ojoje vidurinėje mokykloje (beja, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, Vytautui Kernagiui teko palikti šią mokslo įstaigą). Tarp klasės draugų pasisakymų rasis aprašymas apie Kernagio bene svarbiausią ,,impulsą’’ – lietuvių literatūros mokytoją Laimą Abraitytę, jos įskiepytą meilę poezijai. Įsiminė Maestro mintis:.,,Žinoma, pradžioje kažkas – kad ir mokytojas – turi padėti, ,,įspirti į užpakalį ”, bet paskui jau tik nuo tavęs paties priklauso. Čia kaip mokytis plaukti: pradžioje baisu, negera, o paskui nugali nežinojimą, bejėgiškumą – ir jau traukte traukia. Atsiranda net savotiškas jausmas – tu tiesiog priverti žmones tavimi patikėti.” Minėta pedagogė įkvėpė Vytautui pasitikėjimą. Jos pamokos paskatino tolimesnę kūrybinę veiklą.
Nuo pat jaunumės Kernagis buvo išradėjas, bandytojas, pionierius. Aplinkinius imponavo drąstiškomis idėjomis, ryžtu. Besimokydamas vidurinėje mokykloje, 1966 metais kartu su bendraminčiais įkūrė bigbito grupę ,,Aisčiai‘‘. Du metus grojo mokyklos šokiuose. Jaunimas laukdavo gyvai atliekamų populiarių ,,The Beatles‘‘ grupės dainų, pirmųjų savarankiškų Kernagio kūrinėlių. Tuo laikmečiu visa tai buvo negirdėtas, nematytas reiškinys.
Derėtų paminėti tai, kad Vytautas lankė Valerijos Karalienės vadovaujamą dramos būrelį Profsąjungų kultūros rūmuose. Buvo nuolatinis vilniečiams gerai žinomo ,,Brodo’’ susibūrimų dalyvis.
Baigęs vakarinę mokyklą, Vytautas Kernagis studijavo aktorinį meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Keleri metai praleisti tarybinėje teatro mokykloje buvo sunkus išbandymas Vytautui. Ne visiems dėstytojams patiko netradicinis jaunojo ,,kernagiuko’’požiūris – būtent taip aktorių Gražinos Blynaitės – Kernagienės ir Aleksandro Kernagio atžalą vadindavo teatralai. Tačiau tarp kurso draugų Vytautas buvo neabejotinas lyderis. ,,Kraupi vienybė’’ vienijo kursą, kuriame mokėsi Ingrida Kilišauskaitė, Genovaitė Ciplinskaitė, Regina Arbačiauskaitė, Vytautas Grigolis, Sigitas Račkys, Vytautas Rumšas ir kt. Jau tuomet Vytautas stebino kurso draugus keisčiausiomis idėjomis, improvizacijomis. Išsiskyrė tuo, kad dalyvavo A. Aramino režisuotos juostos ,,Maža išpažintis’’ filmavime, kur suvaidino Beną. Dalyvavo Kęstučio Antanėlio pastatytoje roko operoje ,,Jėzus Kristus superžvaigždė’’, kūrė ir pats dainavo balades.
Kiek vėliau Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) Vytautas Kernagis baigė estrados režisūros studijas.
Knygoje šmaikščiai aprašomas tarnybos tarybinėje armijoje periodas. Dalijamasi darbinėmis peripetijomis, vykusiomis Lietuvos televizijos Jaunimo laidų redakcijoje, Filharmonijos estrados skyriuje, nutikimais koncertų, festivalių metu.
Maestro veikla - įvairi ir spalvinga, panaši į jo atliekamas dainas. Būta ne tiek mažai poezijos vakarų, kuriuos vesdavo kartu su Alfredu Kukaičiu, Marcelijumi Martinaičiu, Vytautu Grigoliu. Su įvairiausiomis programomis aplankyta visa Lietuva, koncertuota užsienyje. Kartu su Kernagiu keliavo ,,Kabaretas tarp girnų‘‘, ,,Dainos teatro’’ artistai. Įrašyta ne viena plokštelė, organizuota, režisuota, vesta daug televizijos ir pramoginių renginių.
Derėtų paminėti, kad taip betarpiškai bendrauti su publika, kaip mokėjo V. Kernagis – ne kiekvienam Dievo duota. Žiūrovams rodėsi viskas paprasta, lengva, tačiau jam visa tai kainavo daug nervų, daug sveikatos. Kernagis prieš kiekvieną pasirodymą atsakingai ruošdavosi. ,,Už kiekvieną stebuklą reikia savimi užmokėti – savo gyvenimu, meile, širdim ir daina‘‘ – cituoju Justino Marcinkevičiaus išmintį, kurią ne kartą dalijo Kernagis. Jis už viską mokėjo, iš savęs ir aplinkinių reikalaudamas aukščiausios kokybės. Ne visi tai suprato. Priėmė. Kernagiui, kaip niekam kitam, teko patirti daug kritikos, su ja artistas sunkiai taikstėsi.
Paminėjau tik keletą detalių iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus savininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Antano Šabaniausko premijos laureato veiklos. Skaitydami knygą rasite kur kas daugiau įdomių aprašymų. Norint viską nuosekliai sužinoti, derėtų šią knygą perskaityti. O skaitant - atiduoti pagarbą didžiam Lietuvos kultūros veikėjui.
Vis dar skamba muzika... Klausau nuostabios K. Smorigino ir P. J. Beranger dainos ,,Paukščiai’’. Tik šį kartą ją atlieka ne K. Smoriginas, o R. Mironaitė ir V. Kernagis... Klausau ir galvoju: štai, pakilai Tu, didis paukšti. Sklendei Lietuvos dangumi. Plasnojai, sparnais liesdamas plataus pasaulio erdves. Skridai, giedodamas apie purpurinį vakarą, apie laukus, apie pievas - pilnas bičių, pilnas medaus. Tu pakilai virš žemiško pasaulio ir... pasukai į žvaigždynus, į Amžinybę... Mes mylėjome Tave, Maestro. Mes tebemylime Tave, Kernagi. Dar ilgai prie Tavosios pavardės bus sunku rašyti išėjusiųjų žymeklį ,,a.a‘‘. Dar ilgai nepajėgsime susitaikyti su talentingos asmenybės praradimu...
,,Kol dar matau,
Kol dar girdžiu,
Kol dar į kalną mano kelias,
Kartoju paprastus žodžius,
Tie žodžiai - man ir tau.
Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa
Amžina...’’
Amžina
šviesa Tau, Kernagi!
