,,Kapt
kapt kapt, lyja lietus. Kapt kapt kapt, kiauras dangus” - dainuoja Inga
Jankauskaitė ,,Lašeliai” dainoje.
Ir mintys tarsi lietaus lašai nepaliaujamai kapsi mumyse, barbena į sąmonės langus, srūva nematomu stiklu upeliais žemyn, rieda
kažkur į nebūtį.
Taip norisi tiesti rankas į lietų, rinkti dangaus dovanas – minčių lietaus
lašus. Jie būna tyri it krištolas. Neretai drumzlini, panašėjantys į murziną balos
vandenį. Jų krenta daug ir vos keli. Nesvarbu kiek jų krenta, kokios spalvos ir
nuotaikos jie esti, visus emocijų ir potyrių lašus norisi sugauti, tausoti,
džiaugtis jais.
Audros nurimsta mumyse, dangus prašviesėja ir lietus baigia lyti.
Debesys sugeria drėgmę, saulės spinduliai išdžiovina paskutinius lietaus
pėdsakus. Ir jei nepagausi minčių lašų - jie išgaruos, išdžius, dings užmaršties amžinybėje.
Aš pasistengsiu pagauti krentančius lašus. Pabandysiu akimirką palaikyti
juos delne.
Prašau, Dangau, palaimink šį vandenį, nes juo rašysiu žodžius. Duok man jėgų ir įkvėpimo. Leisk būti man drąsiai.
Laima,
