„Gyvenime nieko negali panaudoti kaip juodraščio, tiktai praeitį. Neįmanoma pradėti iš pradžių. Tik rinkti tai, kas palikta."
(Jodi Picoult „Tobulas paveikslas“)
*****
„Bet juk gyvenimas, neįmantrus, abejingas elegancijai gyvenimas, - tik nuolatinis žandrų maišymasis.“
(Andrei Makine „Moteris,
kuri laukė“)
*****
„Didelis nuotolis suteikia žvilgsniui perspektyvą – erdvės, laiko ir sovo būties. Per tūkstančius mylių nutolęs, po kurio laiko imi ilgėtis namų ir tėvynės, jei ją turi, o jei ne – vėl imi klausti savęs, kur tavo tikroji vieta šitoj didelėj planetoj, tautų, rasių ir kultūrų mozaikoj.“
(Aušra Marija J. Sluckaitė „Po Dvynių ženklu“)
*****
“…Daug keistų paralelių šiame emigrantų ir tremtinių amžiuje. Ir daugelis žino, kad grįžti į kraštą, kuriame užaugai ir subrendai – psichologiškai pavojinga. Rizikuoji sugriauti savo praeitį. Per nuotolį atsiminimai įgauna gražias spalvas, nepataisomai išsikreipia ir įsitvirtina naujais pavidalais. Jie tampa belaike realybe, asmeninės mitologijos audiniu. Vietų, kurias žmogus atsimena, gal jau nebėra; jos sunaikintos ar virtę neatpažįstamom. “Taip, kaip vaikas atpažįsta motinos veidą, kai ji per ilgai nebuvo su juo… Viskas tebėra, kaip buvo, paskui pamažu imi matyti, kad daiktai nebe tokie patys, įžiūri plyšius ir skyles ar retėjančią materiją, tartum šviesą, kuri nutvieksdavo mylimą gatvę ar slėnį, būtų užgesusi”, - rašo Doris Lessing.”
(Aušra Marija J. Sluckaitė „Po Dvynių ženklu“)
“Mirtis čia pat, gal už kampo. Nereikia prieiti Rubikono. Gyveni prie jo slenksčio. Pojūčiai aštrūs. Kiekviena pragyventa diena - tavo maža pergalė. Išmoksti vertinti gyvybę. Paprastą džiaugsmą būti. Ir eini tiesiom gatvėm, kaip amžinas keleivis su atminties kupra.“
(Aušra Marija J. Sluckaitė „Po Dvynių ženklu“)
*****
“Menininkas
trokšta ne laisvės, o išsilaisvinimo. Menas – kraujuotas
apeliavimas žmogaus į žmogų, tai bandymas be pertraukos šauktis
teisybės ir tiesos be vilties būti išgirstam.“
(Jono Jurašo mintys, patalpintos Aušros Marijos J. Sluckaitės knygoje „Po Dvynių ženklu“)
*****
„Atėjo diena, pasibaigė sapnas. Tau rašau, geriausias iš draugų, tu tikriausias mano žmogau pasaulyje! Pasibaigė sapnas, ir dabar rašau tau. Brėkšta, švinta, oras šaltas, gaivinąs. Atsibudau ir žiūrių į pasaulį ir į tavo akis, tu tikriausias mano žmogau pasaulyje! Draugas! Juntu, kaip niekuomet, jog tai švenčiausias žodis, aukščiausias supratimas, reiškiąs žmonių giminystę. Draugas! Didybės jausmas apima mane: turiu draugą, esu draugas savo draugo. Žmogau, kokia tai tavo galybė – moki būti draugu. Kokia tavo laimė – turi žmogų, kuriam štai dabar, akis atvėręs, sakai visa, ką sapnuoja siela, iš sapno pakilus. Trokštu būti su tavimi ir tau sakyti visa, visa... Seniai tavęs nemačiau, - metai suėjo. Metai – tai didelis laiko tarpas, bet tie mano metai, kurie skiria mane nuo Tavęs, tai visas amžius, tai daugiau, negu amžius, nes kitoks esu žmogus, negu mane matei paskutinį kartą. Aš tas pats tavo tikras draugas, tik jau kitaip žiūrįs į pasaulį. Peregėjau ir supratau. Ką? Supratau, jog visa aplinkui ne taip yra, kaip galvojau esant. Atsimeni? - šiltas, rausvas, drėgnas vakaras, gili, šarpi Venta ir tos paslaptingos baltųjų lelijų akys. (...) O štai dabar svajoja siela, iš sapno pakilus. O rudens vėjas daužo šimtametes liepas, ir ūžia jos, tarytum jūros bangos. Naujų vertybių gyvenimas, vertybių gaminančių pasaulį. Ir nebėra skriaudos, ir nebepasiekia skriaudos, ir nebėra mirties, ir nebepasiekia mirtis, - vien yra visur gilus skausmas, iš kurio dygsta šviesūs žolynai, bet pažinti jas tegali, iš sapno pakilęs. Ir viskas nauja, ir viskas amžina, ir viskas puiku ir gera, o viso to dugne vienas gilus amžinas nuliūdimas. Bet, pažinęs jį, nebeverksi ir nebeaimanuosi, ir tavo šypsojimasis bus ramus, o ne kartus, žodžiai švelnūs ir glamonėją, nes joks skausmas neaplankys tavęs netikėtai, tu jau jį pažįsti, jis gyvena amžinai tavo sielos dugne, tu su juo geruoju esi, ir taip pat kiekvienas džiaugsmas, kuris ateina, yra tau perregimas, matai jo pamatą, nebebijai nieko ir esi ramus, nes žinai, jog viso viso pasaulio dugnas – tai vienas gilus amžinas nuliūdimas. (...)“
(M. K. Čiurlionis „Laiškai Sofijai“. Ištrauka iš Sofijos Čiurlionienės raštų)
*****
„Labai man patinka pažiūra indų fakyrų, kurie tvirtina, kad mintys, ar kaip jie vadina „elementalės“, tai gyvos būtybės, bekūnės ir beformės, kurios yra tartum kariuomenė veikliai suorganizuota, stiprios valios žmogui, kuris su jų pagalba viską nugali, arba, antra vertus, yra neribotas priešas, kuris slegia ir ne kartą gabų, bet silpnos valios žmogų sunaikina moraliai ir fiziškai.Taigi, atrodo, nuo mūsų pačių priklauso mūsų minčių pasirinkimas, o paskui ir veiksmų, bet ne to, kas veda į susigraužimą, išsekimą, nuovargį.
(M. K. Čiurlionis „Laiškai Sofijai“. Ištrauka iš laiško, adresuoto broliui, Povilui Čiurlioniui.)
*****
„Kiekvieną žmogų, kurį sutinki savo gyvenimo kelyje, sutinki ne atsitiktinai – turi jam ką nors duoti, o gal iš jo gauti.“
(Kun. Juozas Zdebskis)
*****
,, ... neapykanta lygiai tokia pat nepastovi kaip ir meilė. Ji blanksta ir nyksta nuobodžiame mažų ir nereikšmingų įvykių, kurie sudaro žmogaus gyvenimą, vandenyne. Galų gale svarbiausia pasidaro ryte atsikelti iš lovos. Sudaryti kompromisą su kūnu ir siela, kad išsilaikytum paviršiuje. Kartais pavyksta patirti džiaugsmų, vertų prisiminti. O lemtingi, svarbūs įvykiai reti kaip perlai kriauklėje. Dažnai jie išauga iš vienui vienos smiltelės, kuri be paliovos trinasi. Kartais susikristalizuoja naujos smiltys ir virsta naujais perlais, tačiau to nepastebi.‘‘
(Herbjorg Wassmo „Laimės sūnus“)
*****
,, ...stebuklai visą laiką yra šalia, tačiau tik tiems, kurie pasiruošę juos matyti.‘‘
(Herbjorg Wassmo „Laimės sūnus“)
*****
,, Tuos, kurie daug turi, mylėti lengva.‘‘
(Herbjorg Wassmo „Laimės sūnus“)
*****
„Šiandien tiek televizijos ekrane, tiek apskritai gyvenime pauzė nebegalima, laidų vedėjai taip skuba taukšti visokiausius niekus, kad nebesuprasi, ką jie nori pasakyti. Panašiai ir skaitydama straipsnį prirašyta daug įvairiausių įmantrių žodžių, bet nejuntu už to straipsnio žmogaus, tyloje sėdėjusio ir parašiusio jį“.
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Manau, jog kiekvieno žmogaus – ir elgetos, ir mokslininko - gyvenimas yra nepaprastas, sudėtingas ir nepakartojamas. Atskleisti jį kitiems, sakyčiau, net pareiga. Tai padėka gyvenimui. Gal neteisinga pasiglemžti jį sau ir nusinešti amžinybėn? O gal jis bus kažkam reikalingas? Kodėl vienas iš mėgstamiausių literatūros žanrų daugeliui yra esė? Kodėl taip knieti skaityti išpažintis, gyvenimų aprašymus? Mes norime susigaudyti savyje, suprasti, kam gyvename, ieškome panašių į save, mokomės, sekame arba prieštaraujame. Pažindami kitus ieškome savojo tikrojo ,,aš“. Nepažinęs savęs nesugebėsi būti laisvas. Neištversi gyvenimo. Tapsi bukas, sotus, viskuo apsčiai apsirūpinęs (atsiprašau) miesčionis. Arba niekšas.“
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Mocartas, Šubertas... Klasika. Kas šiuolaikinė muzika prieš klasiką? Susivėlęs nykštukas prieš milžiną, kalną. Ašaros kaupiasi nuo to grožio, nuo to kilimo aukštyn, nuo ilgesio, nuo jaudulio ir visa apimančios ramybės. Keista, bet toks jausmas, jog viskas paaiškėja: kam gyveni, kas esi, kodėl kančios, kodėl blogis, kodėl toks pasaulis, kodėl amžinas sielos troškulys... Atsiveria esmė: esi sutvertas kada nors būti tobulas. Tai sako muzika.“
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Atsiradai ir... ir dingai. Kodėl taip skauda širdį, kad nebėra tavęs? Juk esi tik šuo. Bet ką tai reiškia – ŠUO? Labai daug. Tu buvai man dovanotas, kad per tuos metus suprasčiau: reikia gelbėti sraiges nuo vieškelio, reikia pamaitinti alkaną šunį, katę, reikia gelbėti šąlančias gulbes ir paukščius, reikia nešaudyti stirnų... Reikia mylėti viską, kas gyva. O ypč žmogų. Savo artimą. Nors tai sunkiausia. Ačiū, mano Rudi, už tai, kad tu buvai, kad mylėjai mane“.
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Vieno garsaus rusų mokslininko paklausė, ar jis laimingas. „Taip“, - atsakė.- ,,O kas yra laimė?“ - ,,Laimė, - atsakė mokslininkas, - kai rytą noriu eiti į darbą, o po darbo noriu grįžti namo“.
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Mąstau apie Puškiną. Kas yra genijus? Kodėl jis ateina kitoks tarp mūsų? Kankinys? Žvaigždė ateinančioms kartoms? Ne, jis ateina ne apstulbinti mus naujais atradimais (juk dažniausiai amžininkai jo neįvertina). Jis ateina priminti, kad Grožis ir Tiesa yra amžini, nekintantys. Reikia kilti ir eiti, šliaužti, ropoti bet kuria kaina, jeigu gyvenimas darosi nepakenčiamas. Reikia vaduotis iš prisitaikėliškumo, patogumo.“
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Mano vasaros, vasaros! Upelė, ežerai, vabaliukai, skruzdės, gandrai, po du, po du žaidžiantys virš burokų lauko, žmonės – mažutėliai, raukšlių iskaptuotais veidais, mėlynom akim, lėtos, pavargusios moterys, su „kancariukais‘‘ dantyse tų moterų vyrai ir jų darbai per amžių amžius...
Nuostabios, neįkainuojamos kaimo vasaros. Jūs – mano meilė. Meilė, kurią visada reikia palikti. Tebūnie taip. Ateikite prisiminimais žiemą, dideliame mieste, po sunkių repeticijų, kai, rodos, nebėra gyvenimo. Ateikite į sapnus su vėjais ir skraidymais virš rugių lauko, ateikite, mano vasaros, ateikite paryčiais, kai nemiga kamuoja, nuplaukite rūpesčius ir bjaurastį žydinčiom pievom, liepų žiedų kvapu, keliuko dulkėm, saulės sušildytom pėdom, puriom, minkštom, jaukiom, gerom pėdom, apleistų kapinaičių negraudžiu teisingumu, paguoskite ir nušvieskit ilgesį susitikimo viltimi. Ak, vasaros“.
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Geriau numirti po tiltu toli nuo draugų, gimto krašto, artimųjų, numirti vienam po žvaigždėmis, spjaudant kraujais, bet neišduoti savo pašaukimo“.
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Politika, diplomatija, konstitucijos, disertacijos, traktatai, referatai, įsakymai, įstatymai... protingas žmogus. Bet argi visuose tuose protinguose dalykuose neieškome pateisinimo ydoms, žemoms aistroms, nedorumui, apgavystei, gobšumui, sadizmui, žudynėms? Proto gudrybės... Dievo buveinė – Širdis. Bet klausom proto. Juk pasaulį valdo protas – tai kaipgi jam nepataikauti? Praloši, būsi niekas. Piktoji Dvasia į širdį nelenda. Žmogaus prote ji audžia voratinklį ir sako: ,,Kvaily, širdies klausysi, būsi atstumtas, beprotis, keistuolis, pavojingas, o gal ir nukryžiuotasą tu nori šito?“ - ,,Ne nenoriu“, - atsako žmogus“.
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****
„Šiandiena viskas tapo orientuota ne į žmogų, o į mases. O mases labai lengva užkrėsti, lengva pripratinti prie lėkštumo, prie visokių „nosių“ ir anekdotų apie antrą galą. Masėmis lengva manipuliuoti“.
(Doloresa Kazragytė „Gyvenimas prieš gyvenimą“)
*****„Kai esi pagyvenusi su žmogumi tokią daugybę metų, šie metai tampa savotišku nučiupinėtu žemėlapiu automobilio daiktadėžėje, arba takeliu, kurį tu pažįsti taip gerai, kad galėtum užsimerkęs matyti kiekvieną jo smulkmeną. Tačiau kartą, kai to mažiausiai tikiesi, eidamas staiga atsimerki ir priešais save išvysti nepažįstamą posūkį, vaizdą, kurio čia anksčiau nebuvo. Tuomet esi priverstas sustoti ir pagalvoti, kad gal šis naujas dalykas yra visiškai ne naujas, tik tu visą laiką kažkaip sugebėdavai jį ignoruoti.“
(Jodi Picoult ,,Mano sesers globėjas’’)
*****
,,Melas, kaip jūs tikriausiai žinote, turi savo skonį. Glitų ir aitrų, niekuomet tiksliai nenuspėjamą – na, pojūtis toks, lyg atsikandęs gabalėlį mėgstamo šokolado su karamelės įdaru ant liežuvio pajustum citrinos žievelių skonį.“
(Jodi Picoult ,,Mano sesers globėjas’’)
*****
,,Gal, Dievas, duodamas tau negalią, sykiu su ja suteikia ir keletą papildomų humoro injekcijų, kad jų padedamas galėtumei šiai negaliai priešintis.“
(Jodi Picoult ,,Mano sesers globėjas’’)
*****
,,Nesakyti tiesos yra dvi priežastys – viena iš jų ta, kad melas padeda tau gauti tai, ko tu nori, o kita – kad melas padeda neįžeisti ar nesužeisti pašnekovo.“
(Jodi Picoult ,,Mano sesers globėjas’’)
*****
,,Aš apsidairau po kavinę ir pastebiu, kad šurmulys ir kalbos vyrauja prie tų staliukų, kur valgytojai yra jauni ir ekstravagantiški. Vyresnės poros, kurių ilgalaikiai vedybiniai saitai puikiai dera prie sidabrinių kavinės indų, valgio nepagardina pokalbiais. Ar dėl to, kad jiems yra labai gera tylėti, kad jie iš anksto žino, ką kitas galvoja? O gal dėl to, kad nuo tam tikro momento paprasčiausiai nebelieka ką pasakyti?
(Jodi Picoult ,,Mano sesers globėjas’’)
*****
,,Naštą nešantis žmogus panašus į bambuką – jis nepalyginamai lankstesnis ir atsparesnis, nei buvo galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio.’’
(Jodi Picoult ,,Mano sesers globėjas’’)
*****
,,Kai žmogus eina
savojo likimo linkme, jis daug kartų verčiamas keisti kryptį.
Antra vertus, išorinės aplinkybės būna stipresnės, tad jis
pabūgsta ir pasiduoda. Visa tai yra mokymosi dalis“.
(Paulo Coelho ,,Penktasis kalnas“)
*****
,,Kiekvienas žmogus turi teisę abejoti savo pašaukimu ir kartais jam nepaklusti: vienintelis dalykas, ko negalima daryti – tai užmiršti jį. Kas neabejoja savimi, yra nieko vertas, nes aklai pasikliauna savo sugebėjimais ir nusideda puikybe. Tebūnie palaimintas kiekvienas, kuris patiria netikrumo akimirkas.“
(Paulo Coelho ,,Penktasis kalnas“)
*****
„Viešpats išklauso maldų tų, kurie prašo padėti užmiršti neapykantą. Tačiau jis kurčias tiems, kurie nori pabėgti nuo meilės.“
(Paulo Coelho ,,Penktasis kalnas“)
*****
„Klausytis nėra lengva: melsdamiesi mes stengiamės išpažinti savo norus – ko trokštame, kad mums nutiktų... Tačiau Viešpats jau visa tai žino ir kartkartėmis tik prašo mus įsiklausyti, ką sako mums Visata. Ir turėti kantrybės.“
(Paulo Coelho ,,Penktasis kalnas“)
*****
,,Baimė lydi tol, kol prasideda neišvengiamybė. Nuo tada ji nebetenka prasmės. Ir mums lieka tik viltis, kad apsisprendėme teisingai.“
(Paulo Coelho ,,Penktasis kalnas“)
*****
,,Vaikas visuomet gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusį ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti.“
(Paulo Coelho ,,Penktasis kalnas“)
*****
„Kiekvienas žmogus kurią nors akimirką išvysta, kaip tragedija perkerta jo gyvenimą; tai gali būti miesto sunaikinimas, sūnaus mirtis, nepagrįstas kaltinimas, liga, paliekanti jį nedarbingą. Tą akimirką Dievas meta iššūkį, kad Jam pasipriešintum ir atsakytum į Jo klausimą: Kodėl tu taip įsikibęs į tokį trumpą ir tokį skausmingą gyvenimą? Kokia tavo grumtynių prasmė? Tuomet žmogus, nežinantis, ką atsakyti į šį klausimą, pasiduoda. Tuo tarpu kitas, ieškantis savo būties prasmės, nusprendžia, kad Dievas yra neteisingas, ir meta iššūkį pačiam likimui. Tą akimirką iš dangaus nusileidžia kita ugnis – ne žudančioji, o ta, kuri sugriauna senąsias miesto sienas ir kiekvienai žmogiškai būtybei atveria jos tikrąsias galimybes. Bailiai niekuomet nesileidžia, kad ši ugnis degintų jų širdis, - jie tetrokšta, kad viskas kuo greičiau sugrįžtų į senas vežias, kad jie toliau galėtų gyventi ir galvoti taip, kaip buvo įpratę. O drąsuoliai sudegina visa tai, kas sena, ir – nors draskomi didelių vidinių kančių – viską, net ir Dievą, palikę, žengia tolyn.
,,Drąsuoliai visuomet užsispyrę.“
„Danguje Viešpats šypsosi patenkintas, nes Jis kaip tik ir nori, kad kiekvienas pats imtųsi atsakomybės už savo gyvenimą. Pagaliau juk Jis savo vaikams davė pačią didžiausią dovaną: sugebėjimą rinktis ir apsispręsti dėl savo veiksmų.“
(Paulo Coelho ,,Penktasis kalnas“)
*****
„Visi įvykiai žmogaus gyvenime rikiuojasi taip, kad jis pats galėtų įgyvendinti, ką jam skyrė likimas.
,,Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą. Visiškai tuo tikiu. Tačiau kiekvieno mūsų gyvenime būna laikotarpių, kurių neįstengiame perprasti...
Manau aš ne vienas tai
patyriau – neišvengiamybė yra palytėjusi kiekvieno šios žemės
žmogaus gyvenimą.“
(Paulo Coelho ,,Penktasis kalnas“)
*****
,,Ir vis dėlto kažkas man kužda, kad mes turime dalytis savo išgyvenimais, klaidomis, mintimis, nes… nes… paprasčiausiai gaila užkasti gyvenimą, gyvenimus po žeme. Kitiems jis gali tapti apmąstymu šaltiniu, dar viena galimybe pažinti save. Save per kitą. Juk visi esame viename gyvenimo voratinklyje. Aš manau, atsiveriant galima padėti kitiems. ’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Aukštas medis
Skambėdamas stovi
Vidury didžiulės Vienatvės…
(Janina Degutytė)
Skambėti! – vidury didžiulės Vienatvės. Štai kas svarbiausia mūsų žemiškame gyvenime. Skambėti. Nors tyliai, nors sau (dar geriau kam nors), bet skambėti.”
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Kartais girdžiu per radiją ar skaitau knygoje tokias (nenaujas, nieko nauja ir nėra po saule) mintis: žmogus – bendruomeninė būtinybė, jis turi būti bendrystėje su kitais, taip sukurtas – bendrauti.
Kitąkart, atvirkščiai, girdžiu ir skaitau: žmogus gali atrasti save tik tyloje. Tik tyloje susitiksi Dievą, tik tyloje suvoksi kur veda tavo kelias, tik tyloje gali būti laimingas, rasti ramybę.
Kur tiesa? Sakyčiau ir viena, ir kita tiesa. Kartais reikia bendrystės, kartais tylos, kartais ir to, ir to kartu, pakaitomis. Mano laikui tinka trečiasis variantas.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Visi žmonės pasaulyje panašūs, visos žuvėdros tokios pat, tik mes susiskirstę į nacijas, valstybes – dideles ir mažas, varganas ir turtingas, o jos... Tik žuvėdros, ir daugiau nieko. Jūra, vėjas, bangos, žuvys – štai ir visa nacija, valstybė, siena. Kartais atrodo, kad žmogus – pati netobuliausia būtybė žemėje.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Bet kaip, kaip ištverti gyvenimą tam, kuris per daug mato, per daug jaučia, per daug trokšta?’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Tiesiog kasdienybė atbukina jautrumą. Taip jau yra. Gal todėl visos religijos prašo sustoti, patylėti, pasimelsti, palikti savo darbus, kad atgautume sielos tikrąjį pavidalą.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Kiekvieno elgetos, žmogžudžio, skurdžiaus, vagies, turtuolio, žvaigždės gyvenimas yra ir lieka paslaptis. O juo labiau mirtis. Patys artimiausieji tariasi žiną apie savo mylimą žmogų viską ar beveik viską. Bet tai saviapgaulė. Iš meilės.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Kelionės ženklai. Aš jais tikiu. Kartais jie aiškūs, kartais vos juntami, kai ateina pabaiga – jie išryškėja, tampa apčiuopiami. Tai užgniaužia kvapą – nes jie kalba apie gyvenimą Anapus, žmogaus Dvasios amžinybę, jie (daugelis to nepastebi) aiškiai kalba apie tai, kad Mirtis – tik nesuvokiamos durys į kitą pasaulį.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Visus genijų vardus, išlikusius pasauliui, išlikusius garbingų mūsų krašto žmonių vardus, jų šlovę, man atrodo, iš dalies nulėmė sėkmė, susiklosčiusios aplinkybės, menininkus supantys žmonės, jų pačių savybės, aplinka, sistema, kraštas, epocha. Vieni iškyla, tampa garbinami, oficialiai pripažįstami, tiesiog stumiami į išgarsėjimą, o kiti nugrimzta į užmarštį, nutyla ir išnyksta. Visame pasaulyje taip buvo ir yra. Tarp užmirštųjų irgi yra genijų.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Visada ilgimės to, ko žemėje nėra. Išeina taip, kad Mirties reikia laukti kaip to amžino troškimo išsipildymo. Kad ir kaip būtų skaudu, liūdna palikti kartais tokią gražią, šiltą, švytinčią Žemę, tik atsisveikinę išeisime pasitikti savo tikrosios Laimės.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Tiesiog gyvenu vienodas dienas, vakarus, rytus… ir džiaugiuosi, kad niekur nereikia skubėti, rūpintis, bijoti. Daug muzikos, daug laisvo laiko. Bet kodėl aš rūkau? Toks maudulys užeina – tas drugelių plazdėjimas krūtinėje. Malda ramina. Reikia daugiau melstis.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Saulė – mūsų gyvybės motina – pavojinga ir švelni, nešanti mirtį ir duodanti gyvenimą, tokia laukiama šios žemės gyventojų, tokia mums vienintelė. O, Saule! Kūrėjo stebukle, kaip ir vanduo, oras, debesys, ugnis, viskas mums, kad galėtume gyventi. Pažiro spinduliai, nušvito pušys, namai, nameliai, įlankos, jūra, paukščiai ,,pakvaišo’’ skraidydami ekstazėje, čiulbėdami meilės himną saulei, rytui, gyvybei. Kiek visur energijos, kiek jėgos.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Mūsų mąstymas gali tapti beribis kaip kosmosas, jei bandysime atverti fantazijos, vaizduotės, intuicijos, sapnų, nuojautų duris. Už jų, už tų ypatingų, tik žmogui parodytų durų – kaip pasakose ( iš kur jos?) – nepažįstami keliai, nematomos būtybės, neaprėpiami kalnai, laukai, didingi miestai, pilys su bokštais, siekiančiais žvaigždes ir saules, vandenynai, paslaptingos bedugnės ir seniai iškeliavusiųjų sielos… ’’
(Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’)
*****
,,Aš vis galvoju, kad tai, kas Dieviška, yra labai paprasta. Mes dažnai ieškome problemų, ten kur jų nėra ir atvirkščiai - dalykai, kurie mums atrodo per kasdienį skubėjimą nesvarbūs, yra esminiai. Taip mes jausdavomės tik vaikystėje... Nesuprasdavome suaugusiųjų pasaulio, kurie dėl niekų tiek pergyvena, o į svarbius dalykus dėmesio nekreipia (į kaštoną, į skylę tvoroje, kuri gražiu takiuku veda prie upės, prie kurios peri kielė ir žydi plukės). Kaip gali būti jiems tai neįdomu?!''
(Giedra Purlytė - Mažrimienė)
*****
,,Juk tikras dosnumas – ne tada, kai atiduodama, kas atlieka, bet tada, kai atiduodama, ko pačiam labiausiai reikia. Be to, dosnumui niekada nepatiks žodis ,,atlyginimas’’.’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
„Prie didelio žmogaus mes norime būti didesni.
Prie gero žmogaus norime būti geresni.
Prie gražaus – gražesni.
Kuo daugiau didelių, gerų, gražių, tuo visi savotiškai paauga.’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
,,Tokia jau tu – nežinoma, neištirta, nesuprantama – meilė. Niekas nežino, iš kur tu ateini, niekas nežino, pas ką tu eini, niekas nežino, kiek tu atneši ir kiek tu išneši? Ir už ką tu didesnė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar už skausmą?
Net ir tas, kuris visą gyvenimą mylėjo, turbūt, apie tai negalėtų nieko konkretaus pasakyti. Tu amžina kūno ir dvasios dalis – neliečiama laiko, neliečiama ligų. Argi tave kaip žvakę galima uždegti, užpūsti ir vėl uždegti? Gal tu aksioma, kurioje telpa tūkstančiai teoremų?’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
,,Motina. Vienintelis žmogus, kurio nereikia apibūdinti. Pasakai tą žodį, ir viskas aišku.’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
,,Mes juokiamės iš žmonių, kurie valgydami sausą duoną, tol taupo lašinius, kol šiuos suėda kirminai. Man rodos, kad toks šykštuolis buvau aš. Kažką rakinau keliomis spynomis, neliečiau, nors man to labai reikėjo, o kai atidariau, pasirodė, kad viską sugadino laiko kandys. Moralinė vienatvė – baisus dalykas. Bet kur kas baisesnis - neieškoti kelių, išvedančių iš tos vienatvės. Žmogui negalima užsidaryti savo kiaute: jis turi labai daug imti iš kitų, jis turi labai daug ką duoti kitiems, jis turi būti su kitais ir kiti turi būti su juo.’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
,,Pasakysiu tik tiek, kad gyvenimo keliu reikia žengti nesustojant, o jei kokia likimo kliūtis sustabdo, tai reikia nors žiūrėti į kitus, tvirtai žengiančius tuo keliu. Būtinai žiūrėti. O jeigu tu žiūrėsi į atsiliekančius ar į save, ar visai niekur nežiūrėsi, tada (tik tada!) bus viskas.’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
,,Didžiausia gyvenimo staigmena – žmogus. Jis suteikia tokių netikėtumų, kuriais iš karto negali patikėti.’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
,,Kiekvieną žmogų kuria kiti žmonės. Tarsi simfoniją. Tarsi romaną. Tarsi didelį pastatą. Tu būsi toks, kokių plytų bus daugiau tau įdėta.’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
„Vienintelis dalykas – knygos. Jas ne tik skaičiau, bet ir susigyvenau su jomis. Jose viskas kažkaip pritilę, lyg sumažinus radijo garsą, ir viskas konkretu. Čia visi pasako tik tiek, kiek reikia žodžių, ir padaro tik tiek, kiek reikia žingsnių. Kas nereikalinga, tą rašytojas atmetė. O būtų gerai, kad ir gyvenime būtų kas pasako: čia per daug ištęsta, tas neturi jokios reikšmės, tas gadina visą vaizdą, o tas formą...’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
„Gyvenimas su daug stočių kelionė,
O dienos – lyg stulpai prie kelio.
Rytojun skuba skuba žmonės...
Tiek daug stočių, stotelių!’’
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
,,Nors žemės negalima kaltinti, bet ji atsirenka tuos, kurie neatsargūs, kurie nerūpestingi, kurie jos nesupranta, kurie ją myli... Atsitiktinumai ar likimas? Gamta ar dievas? Aš galėčiau apie tai daug perskaityti knygų, bet juk gali būti, kad tikrosios tiesos dar niekas nežino. Gal ją sužinos vėliau? Gal jos visai sužinoti negalima?”
(Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’)
*****
,,Rašyti… o kam?... Juk tai balsas tyruose. Ir netgi ne žmogaus, o vabalo, gyvio, kuriam baisiai skauda, bet kiekvienas skausmo apniktasis paprastai girdi tik savo balsą.’’
(Renata Šerelytė ,,Mėlynbarzdžio vaikai’’)
*****
,,Mums visada atrodo, kad gražūs ir geri dalykai egzistuoja savaime, bet iš tiesų taip nėra – jie yra tik tada, kai juos pastebi. Nugeltęs, nuraudęs klevas pasidaro gražus tik tada, kai eidamas gatve jį pastebi.”
(Rūta Oginskaitė ,,Nes nežinojau, kad tu nežinai”. Knyga apie Vytautą Kernagį)
*****
‚,... turi mokytis fiksuoti smulkmenas, kurios tau kada nors tikrai pravers: vaizdas, žodis, šypsena, akys – visa tai ir yra vidinis turtas, iš kurio paskui gimsta daina, eilėraštis.”
(Rūta Oginskaitė ,,Nes nežinojau, kad tu nežinai”. Knyga apie Vytautą Kernagį)
*****
,,Žinoma, pradžioje kažkas – kad ir mokytojas – turi padėti, ,,įspirti į užpakalį ”, bet paskui jau tik nuo tavęs paties priklauso. Čia kaip mokytis plaukti: pradžioje baisu, negera, o paskui nugali nežinojimą, bejėgiškumą – ir jau traukte traukia. Atsiranda net savotiškas jausmas – tu tiesiog priverti žmones tavimi patikėti.”
(Rūta Oginskaitė ,,Nes nežinojau, kad tu nežinai”. Knyga apie Vytautą Kernagį)
*****
,,...kai kurie dalykai iš tiesų kartais nutinka velniškai netikėtai... Kita vertus, jei jie (tie dalykai) nutiktų tikėtai, jie jau nebebūtų ,,tie dalykai”...
(Rūta Oginskaitė ,,Nes nežinojau, kad tu nežinai”. Knyga apie Vytautą Kernagį)
*****
,,Visas gyvenimas iš tikrųjų yra atsitiktinumų derinys. Ir tik priklauso nuo to, ar tu pastebi atsitiktinumą, ar suvoki – palankus jis tau ar nepalankus. Nesuvoki, pramiegi – na, kaltink save. Arba suvoki, nepramiegi – ir ... Čia sekundės reikalas.”
(Rūta Oginskaitė ,,Nes nežinojau, kad tu nežinai ”. Knyga apie Vytautą Kernagį)
*****
,,Kernagis deklamavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštį ,,Liepsnojantis krūmas”, kuris jam dar paaugliui padarė įspūdį. Ir dabar, iš juodos tamsos ištrauktas raudono spindulio, Kernagis dalijo poeto išmintį visiems:
Už kiekvieną stebuklą reikia savimi užmokėti –
savo gyvenimu, meile, širdimi ir daina.”
(Rūta Oginskaitė ,,Nes nežinojau, kad tu nežinai”. Knyga apie Vytautą Kernagį)
*****
,, Dievas nežadėjo dienų be skausmo, juoko be liūdesio, saulės be lietaus, tačiau Jis tikrai žadėjo stiprybę visai dienai, paguodą ašaroms, šviesą kelyje.”
(Nežinomas autorius)
*****
,,Tai, kas slypi prieš mus ir tai, kas slypi už mūsų yra tik smulkmena palyginus su tuo, kas slypi mumyse.‘‘
(Nežinomas autorius)
*****
,,Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o geri norai gali pridaryti tiek pat žalos kiek ir pikta valia, jei nėra išmanymo. Žmonės greičiau yra geri negu blogi; ir, teisybę sakant, ne čia klausimo esmė. Bet žino vieni daugiau, kiti mažiau, ir tai mes vadiname dorybe ar yda, o iš visų ydų baisiausia yda – nežinojimas, kuris mano, jog viską žino, ir tokiu atveju leidžia sau žudyti.‘‘
(Albert Camus ,,Maras‘‘)
*****
,,Nėra Likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės taip pat gyvenimo ir jo likimo priežastis. Taip ir tegalima suprast, kad iš diego auga želmuo, iš grūdo – augmuo, iš gilės – ąžuolas, iš gyvuliškos sėklos – gyvulys, iš žmoniškos – žmogus. Menkiau galima pasekti, kas iš kiekvienos minties galutinai išeina. Galiausiai visuomet žmogaus palaima ar nepalaima kils iš to, kokį tikslą žmogus savo manymu arba geidimu pasiekti norėjo, kodėl jis ką darė. Todėl ir visuose išminties moksluose sakyta, jog žmonės bus teisiami pagal tai, kas juos varė į veikimą, į nuodėmę, bus teisiami pagal širdies linkimus.‘‘
(Vydūnas)
*****
,,Žmogus nėra koks nors baigtas ir patvarus pavidalas, vienkartinis ir vienareikšmis, tai – kažkokia besiformuojanti nuojauta ir ateitis, bandymas, gamtos burtų metimas ir naujų formų bei galimybių ilgesys.‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Kai iš apniukusio dangaus į niūrią gatvelę krenta spindulys, tuomet vis tiek, kur jis pataiko: ar į butelio šukę, gulinčią ant žemės, suplėšytą plakatą ant sienos ar šviesios vaiko galvelės linus, - jis neša šviesą, burtus, jis perkeičia ir nuskaistina.‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Tereikia nuolat laikytis to, kas gyva. ,,Dvasia‘‘ dažnai mus palieka likimo valiai, ir retai ji būna tiek vertinga, kiek mums už truputėlį meilės bei kantrybės suteikia gamta: pažaisti su kate arba įžiebti ugnį, arba žiūrėti į debesis – visa tai šaltiniai, prie kurių reikia tik pasilenkti.‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Kiekvienas, kuris tiki gyvenimo prasme ir aukšta žmogaus paskirtimi, šiandieniniame chaose yra vertingas, nesvarbu, kokiai konfesijai jis priklauso.‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Niekad, net blogiasią valandą, nelinkėčiau vieno: tarpinės būsenos tarp gėrio ir blogio, tokio drungno pakenčiamo vidurio. Ne, geriau lazdos perlenkimas, geriau dar baisesnė kančia, bet kaip tik todėl – dar spindulingesnės laimingos akimirkos!‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Vienatvė yra nepriklausomybė.‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Vienatvė – tai kelias, kuriuo likimas veda žmogų į jį patį.‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Skaitymas be meilės, žinios be pagarbos, išsilavinimas be atsidavimo yra viena sunkiausių nuodėmių dvasiai.‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Išmanančiųjų visada tik keletas. Bet minios, kuri juos apsupa ir paslepia, jiems reikia taip pat, kaip ir minioms jų reikia.‘‘
(Hermann Hesse ,,Skaitymai minutėms‘‘)
*****
,,Laimė neturi rytojaus. Ji neturi ir vakar dienos. Negalvoja apie ateitį ir nepamena praeities. Ji turi dabartį. Ir ne dieną, o valandą. Padaryk taip, kad ji turėtų amžinybę.‘‘
(Mikalojus Konstantinas Čiurlionis)
*****
,,Kas nežino į kokį uostą plaukia, tam nėra palankaus vėjo.‘‘
(Liucijus Anėjus Seneka)
*****
,,Laikas yra komunistiškas: jo nedomina nei pinigai, nei padėtis, jis tiesiog prideda tau kasdien po dieną ir kasmet po metus, nepriklausomai nuo to, ar esi šventasis, ar niekšas.’’
(Erich Maria Remarque ,,Šešėliai rojuje’’)
*****
,,Baisu dėl ,,grynojo meno’’. Prisiminkite Van Gogą. Jis negalėjo parduoti nei vieno paveikslo ir nuolat gyveno pusbadžiu. Šiandiena tie, kurie prekiauja jo paveikslais, uždirba milijonus. Taip buvo visada. Menininkai badavo, o prekiautojai pirkosi rūmus.’’
(Erich Maria Remarque ,,Šešėliai rojuje’’)
*****
,,Pasaulis pamiršta tylą. Nebenori liūdėti. Nebenori girdėti tylos. Atrodo, kad visi trokšta tik triukšmo ir veiklos.
Apgaulė tai. Jei taip būtų, nesižudytų, nesirgtų psichinėmis ligomis turtuoliai, sėkmę ir šlovę pasiekusieji, ,,laimės kūdikiai’’. O jie žudosi.’’
(Doloresa Kazragytė ,,Lengvi vienatvės atodūsiai”)
*****
,,Kalbėtis – tai dalytis. Klausyti – tai mylėti’’.
(Bruno Ferrero)
*****
,,Tiesa yra karti, o tam, kas žeria ją į akis, visuomenė niekuomet nedovanoja.’’
(Wilhelm von Sterburg)
*****
,,Blogai yra ne tai, kad tu meluoji. Blogai yra tai, kad aš tavimi daugiau nebetikiu.”
(Frydrichas Nyčė)
*****
“Kiek daug mūsų praleidžia gyvenimą beieškodami laimės. Kaip vaikai Velykų kiaušinių, taip ir mes bėgiojame šen ir ten, tikėdamiesi rasti kažkokią mislingą žydrąją paukštę. Koks būtų gyvenimas, jei tik būtume laimingi. Ir kaip vienas skuba namo, kad būtų laimingas, o kitas, kad būtų laimingas, sprunka iš namų. Vienas, kad būtų laimingas, išplaukia į prašmatnius kruizus, o kitas, dirba viršvalandžius. Ieškojimai be galo. Prarasti metai. Beprotybė. Mėnulis taip ir lieka nepasiekiamas, vaisiai - neprinokę, o vynas - per sausas. Prieblanda. Ašaros. Pagalvė žino, kaip būna.
Aš renkuosi geresnį gyvenimo būdą!
Nuo šiol liausiuos vaikytis laimės. Koks buvau aklas! Dabar jau žinau, kad laimė neslypi nei tame naujame name, nei naujoje karjeroje, nei naujame drauge. Ir jos niekuomet nenusipirksi. Jei savyje nerasiu pasitenkinimo, beprasmiška jo ieškoti kur nors kitur. Jei džiaugsmą man teikia tik išoriški dalykai, o ne tai ką turiu savyje, esu pasmerktas nusivylimui. Dabar suprantu, kad laimė - tai ne gauti ką nors. Tai būti patenkintam tuo, ką turi ir ko neturi. <…> Dabar žinau, kad vienintelis laimės šaltinis - manyje, ir imsiu juo dalintis. Žinau, kad jis – kaip kvepalai: neapšlakstysiu kitų, pats neapsišlakstęs.”
(Og Mandino ,,Pasirinkimas”)
*****
,,Kiek daug mūsų savo darbą laiko vergija. Šlubuojame per savo dienas lyg su katorgininko grandinėmis ant kojų, nenorom imdami į rankas savo užduotis ir nenuleisdami akių nuo laikrodžio. Meldžiamės, kad greičiau praeitų ši diena, kad galėtume sprukti iš šios bjaurios vietos į tamsą. Krupčiojame nuo viršininko balso, niekindami jėgas, kurios sprendžia, kaip turėtume elgtis, kaip mąstyti darbe. Jaučiamės tokie bejėgiai. Kaip vaikai. Nepaklusime ir būsime nubausti. Turime dirbti dėl maisto, pastogės, tiesiog kad egzistuotume. Ar tik toks mano likimas? Šitie įrankiai, pardavėjo kalbos, negyvas kompiuteris - iki kol mirtis mane išlaisvins? Tai ir viskas? Leiskit pailsėti.”
(Og Mandino ,,Pasirinkimas”)
*****
,,Dieve, tebūsiu aš tavo taikos instrumentas;
kur tvyro neapykanta, tęsėsiu meilę;
kur skriaudos - malonę;
kur abejonės - tikėjimą;
kur nusivilimas - viltį;
kur tamsa - šviesą;
kur liūdesys – džiaugsmą.
Aš tik vieną sykį pereisiu per šį gyvenimą. Todėl leisk man dabar padaryti visą gera, ką tik galiu, ir išreikšti visą švelnumą visoms žmogiškoms būtybėms, kurį turiu. Negaliu atidėlioti, nes daugiau šiuo keliu nebeisiu.”
(Og Mandino ,,Pasirinkimas”)
*****
,,Dvi nendrės geria iš to paties upelio. Viena iš jų tuščiavidurė, kita cukranendrė.’’
(Marokiečių patarlė)
*****
,,Padariau išvadą, kad gyvenimas nieko nesimokant nėra vertas vadintis gyvenimu.
Apsigyvenkite naujoje šalyje ir pamatysite, kaip būsite priverstas siekti kompromisų. Tai padarę, būsite atlyginti dešimteriopai.’’
(Tahir Shah ,,Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje’’)
*****
,,Avių kariuomenė, vedama liūto, įveiks liūtų kariuomenę, vedamą avino.’’
(Tahir Shah ,,Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje’’)
*****
,,Jei esi turtingas, pasidalyk turtu:
Jei esi neturtingas, pasidalyk širdimi.’’
(Tahir Shah ,,Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje’’)
*****
,,Pažadas – tai debesis, tesėjimas – lietus.’’
(Tahir Shah ,,Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje’’)
*****
,,Niekada nedalyk patarimų minioje.’’
(Tahir Shah ,,Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje’’)
*****
,,Laimė – tai asmeninių pastangų vaisius. Dėl jos reikia kovoti, jos reikia siekti, reikalauti, kartais jos ieškant – net apkeliauti visą pasaulį. Žmogus pats turi būti savo laimės kalvis. O ją patyręs neaptingti, stengtis ją išsaugoti, plaukti toliau upe, visada būti ant bangos.‘‘
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Paklydę miške ne iškart susigaudome, kad paklydome. Labai ilgai save tikiname, jog nuklydome į šalį tik per metrą ir bent kada rasime kelio pradžią. Tačiau ateina naktis, o mes dar neturime nei menkiausio supratimo, kur esame. Reikia pripažinti, kad pasukome taip toli nuo kelio, kad nežinome, kurioje pusėje teka saulė.‘‘
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Bhagavadgitoje, senajame indų jogų tekste, rašoma, jog geriau netobulai nugyventi savo gyvenimą nei tobulai mėgdžioti svetimą.‘‘
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Svarbiausias darbas jogui – suvienyti protą su kūnu, save su Dievu, savo mintis su minčių šaltiniu, mokytojui susivienyti su mokiniu, kartais prisiderinti prie savo draugo, kuriam sunku pasilenkti.‘‘
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Beje, supratau metaforą – šveisdama šventyklos grindis valiau savo širdį, kasdienį žemišką darbą reikia derinti su dvasinėmis pratybomis, kad žmogus apsivalytų dvasiškai ir t.t.‘‘
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Pasaulyje nėra problemos, kurios negalima būtų išspręsti išsimaudžius šiltoje vonioje, išgėrus taurę viskio ar perskaičius maldą iš liturginio maldyno.‘‘
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Gal reikėtų mažiau pasakoti apie save. Ir galbūt – tai svarbu – nepertraukti kitų kai jie kalba. Kad ir kaip kūribingai patarčiau kitiems, pertraukdama kalbančiuosius iš tikrųjų visada norėdavau pasakyti, kad ,,mano nuomonė svarbesnė už jūsų‘‘ arba ,,aš esu svarbesnė už jus.‘‘
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Dvasiniame gyvenime ne veltui patariama laikytis tylėjimo įžadų ir vertinti vienatvę. Išmokę kontroliuoti savo kalbą, apsaugosime energiją, kad ji neišsilietų per burną, patys neišsektume ir, užuot paskleidę pasauliui ramybę, taiką bei palaimą, neužtvindytume jo savo žodžiais.’’
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Žmogaus kūnas sudarytas iš penkių kūrybos elementų: vandens (apa), ugnies (tejo), vėjo (bayu), dangaus(akasa) ir žemės (pritiwi). Medituodamas žmogus teturi sutelkti dėmesį į šiuos šaltinius ir iš jų gaus energijos ir stiprybės.’’
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
,,Netvarkos, skausmo ir melo pasaulyje pasitikėti galima tik menu. Tad pasiaukodamas grožio kūrimui ir juo žavėdamasis žmogus nebūtinai bėga nuo tikrovės. Tai jam gali būti rimtas darbas, būdas įsitvirtinti tikrovėje, kai visa kita aplinkui virsta... retorika ir intriga‘‘
(Elizabeth Gilbert ,,Valgyk. Melskis. Mylėk”)
*****
Tegul užtenka laiko
Tegul užtenka laiko iššūkiams. Tinginystei. Evoliucijai. Paieškoms.
Švelnioms avantiūroms. Atradimams. Tobulėjimui. Neskausmingoms klaidoms.
Eksperimentams. Akiračio plėtimui. Nepavojingiems ekstremalumams. Patirčiai.
Azartui. Atsakomybei. Adrenalinui. Sveikai euforijai. Savarankiškumui.
Drąsai. Brandai. Pokštams. Skaityti toliau...
*****
Dievo memorandumas
Priimk mano patarimą.
Aš girdžiu, kaip tu verki.
Tavo verksmas perskrodžia tamsą, prasisunkia pro debesis, susimaišo su žvaigždžių šviesa ir pasiekia mano širdį saulės spinduliu.
Kenčiu girdėdamas, kaip inksčia į spąstus patekęs kiškis,
kaip cypauja iš lizdo iškritęs žvirblio jauniklis...
Vienuolės Tosi maldos
Man kartais atrodo, kad mano namai pavirto puikiu nemokamu viešbučiu. Viskas čia nuostabiai sutvarkyta: skalbimas ir lyginimas, švarinimasis ir maisto gaminimas. Nuolatiniai gyventojai ateina ir išeina kada sumanę, pasilieka pietų, grįžta vėlai vakare. Viskas visada laiku paruošta ir apskaičiuota. Yra visko, ko reikia, tik rinkis.
Tai aš juos čia sukviečiau. Ne, už
nieką nereikia mokėti, gink Dieve! Diena po dienos aš juos mokiau, kartais ir
prieš jų pačių valią, imti ir nieko už tai neduoti. Naudotis visa mano siūloma
gausa, kiek tik jiems širdis geidžia. Skaityti toliau...
