Prieš porą metų vietinio laikraščio darbuotoja pasiūlė spaudoje rašyti apie skaitomas knygas. Dvejojau, bet sutikau.
Įvertindami manuosius neprofesionalius rašinius, tuomet kai kas prunkštė,
linksmai suko ratus apie smilkinį, sakydami: ,, išprotėjusi, visai
neturinti ką veikti”. Kitoje grupelėje esantieji atkakliai drąsino. Liepė
nesidangstyti po lietuviams būdinga kuklumo priedanga, ragino rašyti
kiek galima intensyviau.
Draugų padrąsinimo mantros neatmečiau, nes rašymas man yra gydomoji terapija. Pasineriu į jį, skraidau slaptose pasąmonės erdvėse, braidau po idializmo pievas. Taip bebraidydama, beskraidydama nurimstu, ilsiuosi. Baltas popieriaus lapas tapęs atvirumo erdve, slaptybių išpažinėju. Prieš jį, tarsi prieš nuodėmklausį, privalau būti atvira, nuoširdi. Jo nevalia apgaudinėti, išduoti. Gal todėl netobuloje išraiškoje esu tokia kokia esu. Esu ten, kur gera būti.
Esu dėkinga likimui už nuostabius žmones. Jų esama tiek daug, taip gera būti jų apsuptyje. Jei ne jie... vargiai, ar būčiau išdįsusi pasirodyti ir šioje erdvėje. Visiems jums norėčiau pasakyti: gerieji mano, po pasimatymų su jumis, po telefoninių pokalbių, po išpažinčių laiškuose nušvinta akys, suplazda širdis, norisi gyventi.
Už tinklapio idėją noriu padėkoti mano ištikimai internetinei draugei. Jauna, protinga moteris privertė patikėti savomis jėgomis, privertė įgyvendinti mažytę rezoliuciją. Ačiū jai, už paaukotą laiką, už pamokas ir nuoširdumą.
Suprantu, kad per klaidas ir kritiką žmogus mokosi, per iššūkius - eina į priekį. Pasirinkau ėjimą pirmyn. Gal ir teks sukritikuotai sverdėti, gal būsiu priversta atatupsta trauktis į liūdesio kamputį, gal mano daliai bus neįveikiamas šis kelias? Nežinau, ateitis parodys. Bet aš vistiek noriu pabandyti juo eiti. Taigi, stiebiuosi pirštų galiukais į dangų, keliu galvą aukštyn, bandydama įžvelgti, kas slepiasi nežinomybių toliuose…
