Dienoraštis

 
                                                                      

 

  Išpažintis su bendru pasiruošimu

  

  Jurgio Matulaičio Misijos bažnyčioje, Pasaulio lietuvių centre Lemonte, prieš  kiekvienas Velykas vyksta išpažintis su bendru pasiruošimu. Spausdinu tekstą, patalpintą tikintiesiems skirtame lankstinuke. Manau, šios mintys ir šv. rašto citatos yra vertos dėmesio priešvelykiniame pasiruošime bei kiekvieno mūsų kasdienybėje:

„Kol 1:12-14. Dėkojame Dievui Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. O Sūnuje mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą.

  SĄŽINĖS SĄSKAITA AR SĄŽINĖS IŠTYRIMAS?

  Matome, kad svarbu ne tik ką, bet ir kodėl padarome. Būtina savęs klausti, iš kur kyla veiksmas, mintis ar išgyvenimas. Esmė – suvokti žalingųjų veiksmų, jausmų norų ar nusiteikimų priežastį, nes tada visai nepasikeičiame ir “trepsime vietoje”. Dvasios gyvybei svarbu ne tik išpažinti Dievą, bet ir sąmoningai gyventi krikščioniškais principais. Dėl to svarbu ne vien, “skaičiuoti, ką padariau’’, bet ir tirti sąžinę, tada išpažinti klaidas, gailėtis, dėkoti už atleidimą ir pasirinkus gėrį, gyventi atnaujinta meile. Bažnyčia mums primena, kad tikrasis atsivertimas ir atgaila yra ne tik blogio išpažinimas, bet ir tikrosios vidinės laisvės suvokimas bei jos pasirinkimas. Be to, atgaila neatsiejama nuo veiksmo, nuo ryžto daryti gera. Sąmoningas gėrio darymas kaip tik ir liudija atsivertimą ir naują gyvenimą. Pagaliau svarbu pastebėti, ką Viešpats nori mums pasakyti per mūsų ribotumus: per juos Jis atskleidžia savo gailestingumą ir malonę. Matome, kad svarbiau kitam padėti nei smerkti jį dėl klaidų ar nusikaltimų

  DIEVO ATŽVILGIU

  Koks mano pasitikėjimas Dievu? Kiek savo gyvenimu kitiems liudiju Viešpatį? Ar meldžiuosi tik tada , kai prispaudžia bėdos? Kai atpažįstu Dievą savo ir kitų gyvenime? Ar malda palydžiu dienas, savaites? Savo ir kitų  rūpesčius bei laimėjimus? Ar dalyvauju šv. Mišiose? Ar tradicinė malda man sava ir priimtina? Ar tariu Dievo vardą su pagarba, ar tikiuosi Jo malonės? Ar nesigėdiju pasirodyti krikščionimi? Ar priimu sprendimus pagal krikščioniškus principus? Kaip stengiuosi pažinti Dievą? Ką darau, kad tobulėčiau dvasiškai? Kaip? Kada? 

  SAVĘS ATŽVILGIU

  Ar priimu gyvenimą ir save patį kaip Dievo dovaną? Ar nepiknaudžiauju valgymu, gėrimu, rukymu? Ar nesirūpinu per daug savo sveikata, gerove? Kaip išnaudoju laiką, kaip ugdau save? Kaip ugdau širdies, minčių ir darbų tyrumą? Ar esu nuolankus, romus, kaip siekiu ramybės?

  ARTIMO ATŽVILGIU

  Ar sugebu atleisti, užjausti ir padėti kitam? Ar esu kantrus, garbingas, teisus? Ar mintyse ir kalbėdamas neteisiu kitų? Ar neišnauduju, neapgaunu, nežeminu mažesniųjų ir silpnųjų? Ar atpažįstu pavydą, pyktį, kerštą, baimę? Ar rūpinuosi vargšais ir sergančiais, ištiktais bėdos? Ar kitų nepaskatinu daryti bloga? Kokį kitiems rodau pavyzdį? Kaip prisidedu prie atlaidžios, ramios, meilingos nuotaikos kūrimo šeimoje? Kokią atsakomybę  jaučiu prieš kiekvieną šeimos narį? Ar priimu teikiamą gyvybę, ar padedu senesniems ir ligoniams išlaikyti orumą ir viltį? Kiek jaučiu atsakomybę už teisingumą ir tiesą visuomenėje ir ar saugau aplinką?

Luko 15:1-1. Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

  ASMENINIS GAILESČIO AKTAS

  Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi už savo nuodėmes. Įžeidžiau Tave, be galo gerą ir vertą būti mylimą labiau už viską: įžeidžiau ir Tavo mylimus žmones. Prisidėjau prie blogio savo aplinkoje. Tu manęs nebaudi, bet atleidi mane ganydamas ir suteikdamas savo gailestingumą. Tau padedant ryžtuosi Tavęs nebeįžeisti, neskleisti blogio. Ryžtuosi saugotis nuodėmės ir progos nusidėti. Padėk, Viešpatie, šį pasiryžimą įvykdyti. Jėzau, mano Išganytojau, broli ir Viešpatie, savo mirties ir prisikėlimo paslaptimi Tu išlaisvinai mane iš mano nuodėmių ir gydai mano sielą, tad suteikęs savo ramybę, padėk man skleisti meilės, teisingumo ir tiesos vaisius.

Kol 3:10, 12-17. Bet dabar jūs visa tai pameskite – piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą.

Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!

 Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“

  04 -17- 2011

                                                                                                         *****


  
                                                                                

  Vyriškas laisvalaikis

  Kuo gi mūsų mylimi vyrai – mūrai - ąžuolai užsiima laisvalaikiu? Namisėdų kategorijai priklausantys vyrai, po įtemptos darbo savaitės, išsitiesia ant minkštasuolio, spragteli televizoriaus pultelį ir ilsisi, žiūrėdami menkavertę amerikietišką televiziją. Aktyvaus poilsio šalininkai žaidžia krepšinį, futbolą, tenisą. Kitai kategorijai priklausantys – žvejoja, fotografuoja, skaito, keliauja. Esama vyrų, mėgstančių kilnoti bokalus, bet apie juos plačiau nekomentuosiu.

  Pažįstu vieną vilkiko vairuotoją, kuris sugrįžęs po ilgų kelionių namo, ima į rankas lazdyno vyteles ir pina gražiausių formų gaminius. Šio žmogaus namų svetainėje puikuojasi visai nemaža darbų ekspozicija. Pynimui reikalingą žaliavą – įvairių dydžių ir storio vyteles, - žmogus užsisako internete. Vyriškis tvirtina, jog pramoniniu būdu apdorotomis vytelėmis yra kur kas lengviau dirbti, nei tomis, kuriomis jis pindavo Lietuvoje. Pynėjas vyteles dažo rūbams skirtais dažais. Kad vytelės būtų lanksčios, elastingos, mirko vandenyje. Dekoratyvinės vazos, lėkštės vaisiams ir duonai, skirtingų dydžių dubenėliai, didelės ir mažos pintinės, krepšiai stebina raštų įvairove. Vyriškis, tarsi patyrusi mezgėja, savo kūrinius dailina pynėmis, vis kitokių formų juostelėmis, kiaurarasčiais. Labiausiai stebina kruopštumas. Tai - ir yra ženklas, kad žmogus į atliekamą darbą įdeda daug meilės ir širdies. Gėrėdamasi nepaprastais pažįstamo sugebėjimais, bandau atrasti vadinamojo broko. Deja, kad ir kaip ieškočiau, broko nėra.

  Kaip žinia, tolimųjų reisų vairuotojų darbas - sunkus ir varginantis. Daugeliui po savaitės pravažiuotų tūkstančių mylių, bemiegių naktų, nuovargio ir nervų, atskirties nuo namų, pradeda ,,važiuoti stogas’’. Kai kam net reikalinga psichologinė pagalba. Džiaugiuosi už vyrą, apie kurį rašau, jo gyvenime taip pat buvo visko. Tačiau jis atrado malonų laisvalaikio praleidimo būdą, kuris atlieka gydomąją terapiją - džiugina akis, teikia pasitenkinimo širdžiai . Tiesa, šis vyriškis visai neseniai nusipirko dažų, teptukų ir ant drobės pradėjo tapyti peizažus.

  10-10-2010

                                                                                                         *****

                                                                          
                                                                               
 

  Šiųdienis dizainas ir lietuviška tautodailė

 Vienmatis, dvimatis, trimatis dizainas, tai - ištisas mokslas apie formas, spalvas, medžiagas.  

  Būdama auditorijoje, stebiu dėstytojų pateikiamą metodinę medžiagą, analizuoju studentų atliekamus darbus. Stebėdama visa tai, galvoju: o kas gi mokė mūsų seneles, mamas tų visokiausių įmantrybių? Niekas. Jos tikrai nežinojo nei vienmačio, nei dvimačio, nei trimačio dizaino pagrindų. Ir paskaitų neklausė apie spalvas ir jų derinimo taisykles.Tačiau nežinodamos taisyklių, nerdamos, megzdamos dailiausiais raštais išmargintas pirštines, siuvinėdamos staltieses, ausdamos juostas, lovatieses, kūrė stebuklus. Tikrų tikriausius stebuklus! Kiek mūsų senoliai sudėdavo išmonės, kruopštumo į šiaudinius sodelius, subtiliausiais ažūrais išdabintus karpinius, pindami, drožinėdami, žiesdami ar lenkdami karštą geležį? Be abejonės, jie peršoko visas studijas, visus universitetus, ir sugrubusiomis nuo sunkaus darbo rankelėmis, padarė tai, prieš ką dera nulenkti galvą.

  Nebijau prisipažinti, didžiuojuosi mūsų krašto palikimu. Didžiuojuosi būdama lietuve. Džiaugiuosi, galėdama per save kitoms tautoms parodyti mūsų mažos, bet labai kūrybingos tautos galias.

  10-07-2010

                                                                                                      *****

                                                                    

   Atradimų ir praradimų aritmetika

  Sunku suskaičiuoti, kiek praturtėjome per metus, praleistus išeivijoje? Praturtėjome ne fizine, bet moraline prasme.

  O kiek netekome? Kiek praradome? Nebuvome šalia kai užgimė brolių vaikai. Nematėme kaip jie pradėjo vaikščioti, tarti pirmuosius žodžius, kaip iš kūdikių pavirto paaugliais, praaugo tėvus, senelius… Nematėme jų išpuoštų krikšto rūbais. Nejutome jaudulio, džiugesio, kurį tuo metu išgyveno dukterėčios ir sūnėnai, priimdami pirmosios komunijos sakramentą.

  Tik atvirukai, tik telefoniniai skambučiai beldėsi į tėvų namus, sveikindami juos metinių švenčių, gimtadienių, vardadienių progomis. Per didžiausią nuotolį tarėme žodžius, prašydami likimo, kad leistų jiems gyventi ilgai, duotų sveikatos ir laimės.

  Be mūsų praėjo ne viena Motinos diena. Neglaudėme mamos glėbyje, nedovanojome jai gėlių.

  Ir tėvui negiedojome ,,Ilgiausių metų'', kai užstalėje, susirinkę giminės ir kaimynai, kilnojo bokalus už vis naujus ir naujus jubiliejus.

  Ne vienerios Velykos praėjo be mūsų būties. Ir kasmetiniame Kalėdų šurmulyje nesigirdėdavo mūsų balso... 

  Ar suskaičiavome visus brangius žmones - kaimynus, pažįstamus, gimines, su kuriais nespėjome atsisveikinti? Mūsų nebuvo ten, kai derėjo atiduoti pagarbą, priklaupti, paskutinį kartą ištarti ,,sudie''.

  Kiek be mūsų amžinybėn išlydėta įvykių, palaidota paprastų kasdienybės dienų? Trys šimtai šešiasdešimt penkias dienas, esančias metuose, kai kas turėtų dauginti iš aštuonių, dešimties, penkiolikos, dvidešimties kartų. Ar pastebėjote, šioje aritmetikoje dominuoja toli gražu ne vienženkliai skaičiai.  

  10-06-2010

                                                                                                       *****

                                                                                                      
                                                        

                                                                                                                                                                                                                                                                      

  Kai tenka išsiskirti

  Apsidžiaugiau mobiliojo telefono ekranėlyje išvydusi draugės telefono numerį. Tačiau širdžiai mielo žmogaus balsas buvo kažkoks kitoks - pavargęs, liūdnas, tylus. Paklausiau, ar kas nors atsitiko? Esi pavargusi? Po sekundės tylos, draugė ištarė: ,,šiandiena mirė mano tėtis... ''. Pavalgė kasdienę vakarienę ir... išėjo į amžinuosius namus. Iškeliavo žmogelis, sulaukęs brandaus metų rudenio, pavargęs nuo gyvenimo šurmulio. Išėjo, pasirinkęs tinkamą metą išeiti, kai didieji darbai atlikti, kai gyvenimo derlius jau subrandintas - vaikai išleisti gyveniman, anūkai paauginti.   

  Kažkaip asmeniškai ir gan skausmingai priėmiau šią žinią. Vaikščiojau apkvaitusi, vis galvodama apie taip trapią egzistenciją. Tokio pobūdžio pranešimai tarytum liepia dar ir dar kartą perkainuoti vertybes ir branginti, branginti, branginti tas mažytes akimirkas - bendravimo trupinius, - kuriuos mums skiria gyvieji. Ir ypač tėvai. Taip dažnai, neatskirdami ,,grūdų nuo pelų'', laiko šiūkšlynan sužeriame gražiausius momentus, kurie praeina ir, deja, linkę nepasikartoti, nes laikas pasiutusiai greitai mojuoja savo švytuokle, gyvenimu vyte vydamas valandas, dienas, metus... Kai netenkame pačių brangiausiųjų – susimąstome, kad viskas galėjo būti kažkaip kitaip. 

  10-01-2010

                                                                                                       *****

  

                                                                    


 

  Henrikas Radauskas

  Prieš dokumentinio filmo ,,Prie rugių ir prie ugnies” pristatymą, turėjau progos šnektelti su pagyvenusiu čikagiečiu. Įsiminė frazė: jus, gyvenusieji tarybinėje Lietuvoje, turėjote Marcinkevičių. O mes – turėjome Radauską. Nudžiugau išgirdusi šią pavardę, nes ir aš esu įsimilėjusi šio nepaprastai talentingo poeto eiles.

  RUGSĖJIS

Ramaus vidudienio auksinės naginės

Per tuščią lauką brenda neskubiai.

Švelnus rugsėjis migdo mano smegenis,

Kur baigia degti vasaros drugiai.

Atsiminimai, ūžę medžių lapuose,

Nukrito žemėn: praeities nėra.

Rytoj iš ryto aušrą dengs sušlapusi

Nuskurusio lietaus skara.

  09-27-2010 

                                                                                                                                          *****

 

                                                                     
 

  Vasara eina į rudenį 

  Baigiasi atostogų metas. Baigiasi išvykos, iškylos, maudynės, plaukiojimai, tingulio popietės, kai skaitant knygą, nejučia užmiegi ir tik švelnus vėjo prisilietimas ar ant veido nutūpęs uodas, pažadina iš trumpo, bet saldaus snaudulio.

   Gelsvėjančiomis pievų brydėmis, vasara eina į rudenį. Saulė kasdien vis vėliau pateka Rytų horizonte. Vakarais, lyg pavargusi šviesti ir šildyti žemei, vis anksčiau dairosi Vakarų šalelės pusėn. Išeina žalioji vasara. Palieka mus. Paskui save uždarydama malonumų duris, ji vėl kvies sugrįžti į mokyklas, į darbo vietas. Kvies kurti naujus planus, kibti į pradėtus ir dar neužbaigtus darbus. Ragins įgyvendinti svajones ir siekius.   

   Manieji ,,lašiukai’’ taip pat poilsiavo. Aš juos pati buvau išleidusi ,,nemokamų’’ atostogų. Tačiau, artėjant rudeniui, kviečiu sugrįžti juos į internetinę erdvę, į vasarą primenantį, žalią ,,Minčių lašeliai’’ tinklalapį.  Mažų, neklaužadų lašelių labai labai prašau laikytis šiokios tokios disciplinos – netingėti, bet kartu su mano spontaniškomis mintimis, kiek galima dažniau kristi, lašėti kuklaus dienorščio įrašuose.

  08-28-2010

                                                                                                                                           *****

                                                                                                                                 

 

  Paprasti reginiai

  Ankstyvą šeštadienio rytą išgirstu šaukiantį vyrą: greičiau ateik, greičiau ateik! Stryktelėju iš lovos ir pasileidžiu laiptais žemyn. O ten - besišypsantis vyras ranka rodo į svetainės langą, į žaliuojančią pievelę, kurioje, pakėlusi galvą krypuoja raibaplunksnė antytė, paskui save vesdama keturis ančiukus - tokius mažučius, gražučius kamuolėlius, laibom kojytėm tipenančius žeme.   

  Mamos anties ir ančiukų ,,pasivaikščiojimą’’ dabar jau stebime trise – vyras, jaunėlis sūnus ir aš. Sūnus panoro įamžinti viešnelę antelę, sujudo ieškoti fotoaparato. Antis, pajutusi mūsų namuose vykstantį neaiškų bruzdesį, patraukia gatvės link. Ir kerta ją drąsiai, nepaisydama jokių eismo taisyklių. Stebime keliauninkus, baimindamiesi dėl mažiukų saugumo -  kad tik gatvėje neatsirastų koks nors užsimiegojęs vairuotojas, kad tik neišgąsdintų paukščių, nes žingeidūs jaunikliai vis stabteli, kapstinėjasi, dairinėjasi aplinkui, jiems dar nė motais aplinkui tykantys pavojai. Bet, ačiū Dievui, dailioji šeimyna sėkmingai pereina gatvę ir vėl keliauja, stebėdama didelį ir platų pasaulį.

   Per dieną panašių vaizdų galima prisižiūrėti kiek tik nori. Čia, žiūrėk, keturi kiškiai pritūpę ilsisi rasotoje kiemo pievelėje. Žiū - tos pačios ilgaausių giminės atstovas  mažutėlėje manojo daržo lysvėje šlamščia žalius salotų lapus, o kitas trumpauodegis drąsuolis, nebodamas prie lango tupinėjančio katino, žvalgosi prie namo laukujų durų. Vikruolės voverės, vizgindamos pilkas uodegas, liuoksi šakomis, starksi tvora, išmoningai žaidžia parkelio pievoje. Iš ežero ateina žąsys. Didieji paukščiai akylai dairosi aplinkui, klausosi kiekvieno virpesio, protarpiais gagena, nes su savimi vedasi savąjį pasididžiavimą – žąsiukus. Atsargiai vaikštinėdamos žąsys lyg ir puikuojasi, aplinkiniams teigdamos: pažiūrėkite, kokie puikūs mūsų žąseliai, kaip gražiai jie auga!

  Vyksmo tikrai daug, tik spėk dairytis ir fiksuoti visus vasaros dienos reginius. Čia, žiūrėk, žydinčiame pelkės vandenyje, ant rąsto tupi antelė. Jos sparneliai nuleisti, o po ja… šildosi, o gal miegui taisosi sutūpę jaunikliai: galvelės paslėptos po šiltomis mamos plunksnomis, lauke kyšo tik mažos uodegytės. Taip gražu, taip gražu… Rūpestingoji raiboji net nenujaučia, kiek pagarbos ir meilės siunčiame jai savo žvilgsniuose.  

  Žinau, tai paprasti reginiai, daugeliui atrodantys nereikšmingi pastebėjimai, tačiau šios patirtys brangios, jos tiek daug duoda, keičia, moko… 

  06-13-2010 

                                                                                                                                            ***** 

                                                                         

 

  Rausvos uogos

  Kartais tiek nedaug tereikia, kad jaustum laimės dvelksmą...

  Prieš porą – trejetą metų šalia namo pasodinome mažą serbentų daigelį. Mažytė atžalėlė kasmet po sprindį stiepėsi į dangų, skubėjo augti ir būti vaisinga.

  Šį pavasarį sodinukas išbujojo, suvešėjo ir iš kuklaus daigelio virto, sakyčiau, visai solidžiai atrodančiu krūmu. O koks džiaugsmas buvo, praskleidus liaunas šakeles, tarp žalių lapų išvysti sumegztas mažas uogų kekes, it žalias ašaras koteliu riedančias viena paskui kitą...  

  Šiandieną, eidama pro serbentų krūmą, vėl stabtelėjau, pasilenkiau, praskleidžiau žaliąją krūmo lapiją ir... pamačiusi raustančias uogas, net šūktelėjau iš džiaugsmo. Namo užuovėjoje, tarsi Dievulio užantyje augantis augalas, pagirdytas lietaus ir palepintas saulės meile, pradėjo nokinti mažuosius savo vaikelius –  rausvas uogas - serbentėlius.

  Nors uogos rūgštoko skonio, bet žiūrint į jas - norisi krykšti iš džiaugsmo, nes jos primena Lietuvą, primena paliktus sodus, pilnus uogų, pilnus nostalgiškų prisiminimų...

  06-04-2010

                                                                                                        *****

                                                                                 
 
 

  Motina – viso gyvenimo centras…

  Praeitą sekmadienį Lietuvoje buvo paminėta Motinos diena. Amerikiečiai rytoj sveikins mamas. Ta proga patalpinsiu porą Jadvygos Čiurlionytės prisiminimų  apie jos motiną Adelę Radmanaitę – Čiurlionienę. Ši, vienos iš Bavarijos į Seirijus emigravusios vokiečių šeimos palikuonė, užaugino devynis vaikus, tame tarpe vyriausiąjį sūnų – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – lietuvių tautos pasididžiavimą.

  ,,Motina mūsų namuose buvo viso gyvenimo centras. Nors labai kukli ir švelni, ji buvo lyg kokia mūsų tvirtovė; jai mes visi jautėme didelę meilę ir pagarbą. Galėjai padaryti didžiausią kvailystę, galėjai susikivirčyti, pasirodyti egoistu, tinginiu, nemokša – viską viens kitam atleisdavome, bet mamos nors ir švelniausio įskaudinimo negalėdavome atleisti. Ir čia, be abejonės, stipriai veikė Kastuko įtaka. Tačiau tokių mažų debesėlių pasitaikydavo labai retai, ir jie buvo ne itin reikšmingi.’’

  ,,Kastukas labai mylėjo motiną. Ir kaip nemylėti tos mūsų ,,geriausios pasauly’’ motutės – rūpestingos, visada skubančios, visada darbais apsikrovusios ir vis su tokia giedra šypsena ir mylinčiu žvilgsniu. Sunkus ir net žiaurus buvo jos gyvenimas ir, anot Kastuko, ,,grynas kaip ašara’’. Ką kalbėti apie materialinius nepriteklius – jie ir iš čia pateikiamų faktų aiškūs. Prisiminus motiną, pagalvoji, kad yra pasaulyje didvyrių, apie kuriuos nekalbama ir nerašoma, tačiau jų ištvermė, energija ir pasiaukojimas būna kartais didesni ir prasmingesni, negu daugelio išpūstų, laurais apdovanotų ,,herojų’’. Tik stebina motinos santūrumas ir taktas, už ką ji buvo draugų ir pažįstamų mylima bei gerbiama. Nepaisant visų tamsių šešėlių gyvenime, ji žavėjo savo sąmoju, o vaikus mokėjo įkvėpti taikiam gyvenimui.’’

  05-08-2010

                                                                                                         *****



                                                                                 

 

  Apie knygas, Druskininkus, Čiurlionį…

  Bičiulė pasiūlė senų lietuviškų knygų. Sako: imk, jei nori, aš jų vis tiek neskaitysiu. Pasirodo, siūlomos knygos kažkada priklausė vienam lietuvių kilmės seneliui. Tautiečio būta šviesaus žmogaus, jis daug skaitė, turėjo didelę biblioteką. Po tėvo mirties, lietuviškai nekalbantys ir, aišku, neskaitantys senelio vaikai, tvarkydami mirusio tėvo namus, be gailesčio trenkė knygas šiukšlynan. Mano pažįstamai pagailo knygų – ji jas susiriko ir parsivežė namo.

  Į savo namučius parsigabenau daugiau nei dešimt knygų. Tarp jų - Jadvygos Čiurlionytės atsiminimų rinktinę apie mylimą brolį, tautos šviesuolį M. K. Čiurlionį. Vartydama laiko rudai nudažytus puslapius radau tiek daug šilumos, poetiškumo, nuostabių pasakojimų apie Lietuvos genijų supusią aplinką, žmones.

  Apie kūrėjo mylėtus Druskininkus autorė rašo:,,Toli nuo miesto triukšmo, nuo įgrisusių pamokų, nuo beprasmiškų rūpesčių, kurie surydavo jo laiko didžiulę dalį – čia jis jautėsi laisvas ir galėdavo atsiduoti tam, be ko jo gyvenimas būtų buvęs neįmanomas. Jis kūrė. Čia jis ilgas valandas praleisdavo prie molberto mažajam savo kambarėlyje. Čia sklido jo nuostabios sutemų improvizacijos. Čia pušys jam grojo miško simfoniją, o vėjai telkė debesis, dangus svaidė žaibus. Čia jis rudens žvaigždėtą naktį dairėsi ,,po viešpaties namus”, ir kildavo tada didžios mintys apie visatą, kosmoso beribę ir apie žmogaus sielos taurumą. Džiaugsmas ir viltis, svajonė ir ilgesys pynėsi jo širdyje, o iš amžių tolio, ateities begalybės ir kosmoso neaprėpiamos didybės atplasnodavo mintis ir jausmas ir kėlė jo ranką veiksmui. Mintimi milžinas – širdimi vaikas, jis ieškojo mažame Dzūkijos  kampelyje tiesos.”

  ,,O tėviškėje žemė kvepia. Dieną spindi saulė, naktį žvaigždės, o rytais rasos ritulėliai sutviska saulėje lyg nakties ašaros nusirita nuo lapų. O vakarai? Tie nepamirštami vakarai! Saulė lyg nuskęsta žemės gilumon ir atsiunčia žemei tokią tamsią melsvą skraistę, o su ja ir ilgesingą tylą.’’

  Šiuo metu Druskininkų centre puikuojasi raudonplytė gotikinė bažnyčia. J. Čiurlionytė rašo apie senąją - nedidukę, kuklią, baltą bažnytėlę raudonu stogu ir mažyčiu bokšteliu. Prie jaukių Dievo namų gyveno mielas gamtos tvarinėlis – gandras. Apie jį meiliai pasakoja menininko sesuo: ,,Dar viena įžymybė, kuri itin nesiderintų prie šių laikų kurortų stiliaus, tai priešais bažnyčią, ant ežero kranto, augusi pušis su gandro lizdu viršūnėje. Tas puikus, mielas gandras, kuris kiekvienais metais grįždavo į savo gimtinę, buvo romantikas, praeities ir gamtos mylėtojas. Jis stovėdavo ant vienos kojos, užsisvajojęs apie varles, ir, vos kurią pamatęs, nusileisdavo iš aukštybių ir čiupdavo žaliąją. Dabar nei pušies, nei gandro nė ženklo nebeliko. Matyt, kažkurio civilizacijos pranašo ranka ir kirvis nukirto senąją palikuonę su gandralizdžiu. O gandras, ištiesęs sparnus, nuplasnojo gal į tautosaką, gal į romantikų romanus, o gal į zoologijos vadovėlį – iš ten jis jau nebepaspruks. Gerai, kad liko gandrų kitose Lietuvos pievose. Gražu žiūrėti, kaip jie, kartais išsirikiavę lyg medžiotojai ar varovai, žengia gretomis, nešdami mirtį varlėms balų giesmininkėms. Gražu, kai vasaros vakarais varlių choras drumsčia pamiškės ežero tylą. O kiek svajonių kildavo tame ramaus, pilko skambėjimo fone. Kokios puikios tos balų ,,lakštingalos”!..

  05-07-2010

                                                                                                         *****

 

                                                                        
 

  Motinos diena  

  Vanda Juknaitė šių metų nacionaliniame diktante gražiai įkomponavo žodžius:,, mama, mamutė, motutė, močiutė, močiutėlė…’’.  

  Apie moteris, motinas nuo seno lietuvių liaudyje sakoma: jos ant savo pečių laiko tris namų kertes, jos yra šeimos kaklas, stuburas, širdis, šeimyninio židinio ir dvasios kūrėjos. Gražių epitetų sąrašą būtų galima vardinti iki begalybės. Užteks jei pasakysime, kad į trumputį, dviejų balsių ir dviejų priebalsių žodį ,,Mama’’, sutelpa visas pasaulis, prasidedantis vaikystėje ir vingiuojantis iki paskutinio atokvėpio.

  Pirmąjį gegužės sekmadienį Motinos vardas tariamas ypač pagarbiai. Jis apipinamas gražiausiomis eilėmis, papuošiamas gėlių žiedais. Šiai dienai net gamta pasidabina sodria žaluma, pražysta sodai. Rodos, visi kas gali lenkiasi moteriškam vaisingumui, visoms mamoms, mamutėms, motutėms, močiutėms, močiutėlėms…

  Tačiau, tai tik viena diena iš 365 dienų metuose. Visos kitos dienos būna toli gražu ne tokios idiliškos. Motiniškas vardas paskęsta kasdienybėje: kažkam naktį sūpuojant verkiantį kūdikį, prie nešvarių indų, skalbinių, prie lygintuvo, neparuoštų vaikų namų darbų, parduotuvės eilėje, gydytojo kabinete…

  Kai motinystėje prabėgo ne toks jau mažas ir mano gyvenimo tarpsnis, visai kitaip žiūriu ir vertinu praeitį.

  Mūsų mama broliui ir man nesekė pasakų, nedainavo dainų. Vietoj pasakų ir dainų būta daug nuovargio, kartais irzlumo. Kitaip ir negalėjo būti, juk mama taip sunkiai ir tiek daug dirbo. Jai reikėjo, negailint  savo sveikatos, rūpintis vaikais, vyru, kuris, kaip ir daugelis lietuvių vyrų, pasyviai dalyvavo šeimos gyvenime. Ji ne tik pati augino ir prižiūrėjo gyvulius, daržus, gamino maistą, skalbė rankomis, pirko produktus, rūbus, avalynę, bet ir kur kas daugiau nei tėtis rūpinosi namo statyba, ieškojo ir užsakinėjo statybines medžiagas, atliko nesuskaičiuojamą galybę reikalų reikalėlių. O kur dar vadinamas ,,valdiškas" darbas? 

  Jei kada nors mums buvo blogai, reikėjo patarimo ar leidimo, pinigų, skuosdavome ne pas tėtį, o pas mamą. Ne visuomet gavome tą, ką norėjome. Ne visuomet – taip, kaip tikėjomės (juk vaikams viskas kitaip atrodo).

  Susigraudinu prisiminusi vieną epizodą. Buvome ką tik susituokę su vyru. Lietuvoje keitėsi valdžia. Suirutės vėjai negailestingai šlavė ir taip negausias maisto parduotuvių lentynas. Atsimenu, buvo gan sunku gauti kokybiškos mėsos. Mama, gavusi kiaulienos galabėlį, atidavė mums, sakydama: jūs jauni, jums, vaikai, daugiau reikia… Tas momentas  – niekada neišsitrins iš atminties. O kiek visko, be mėsos gabalo, buvo duota, kiek tuose dideliuose ir mažuose darbuose paskendo mamos energijos, gražiausių metų? Visa tai buvo paaukota mums, vaikams. Dažnai už visa tai nepadėkojome, neįvertinome… 

  Kiekvieną sekmadienį džiaugiuosi telefono ragelyje išgirdusi mamos balsą. Ačiū, Dieve, už tai, kad yra tas balsas. Už viską, viską AČIŪ!

  Būk gyva ir sveika, Mama! Mes norime dar ilgai telefono ragelyje girdėti Tavo balsą ir žodžius ,,Alio’’, ,,Labas’’ …

  04-30-2010

                                                                                                          *****



                                                                        

  Didžioji tyla

  Paraginta mielos vienuoliukės Ignės, peržiūrėjau Philipo Groeningo režisuotą filmą ,,Didžioji tyla’’(Die Grosse Stille/Into Great Silence). Tiek filmo sukūrimo istorija, tiek filmo turinys yra verti dėmesio.

  Režisierius P. Groening net 16 metų lankė Kartūzų vienuolyną, esantį Prancūzijos Alpėse, 24 kilometrai į šiaurės rytus nuo Grenoblio. Įdomus faktas - šis vienuolynas įkurtas XI amžiuje, jame šiuo metu gyvena arti 400 ypatinga askeze garsėjančių vienuolių. Jaunų ir pagyvenusių vyrų gyvenimas paskirtas maldai, rankų darbui, vegetarizmui ir tylai. Kartūzų vienuolinėje tradicijoje tyla yra tokia svarbi, kad vienuolyno nariai ją laiko vertybe savaime. Šio vienuolyno ordino įkūrėjas šv. Brunonas rašė: ,,Čia Dievas pavargusiems savo kariams gausiai atlygina: suteikia ramybę, kurios pasaulis nepatiria, ir šventosios Dvasios džiaugsmą.” Šartrezu kalnų slėnyje įsikūrusiame vienuolyne kalba naudojama tik bendroms maldoms bei choralams. Tik vieną kartą per savaitę vienuoliams leidžiama prabilti bendraujant tarpusavyje. Taigi, Philip Groening buvo pirmasis pasaulietis, peržengęs paslaptingo vienolyno slenkstį. Atkakliam vyrui buvo suteiktas leidimas kurti filmą su sąlyga, kad jis atvyks į vienuolyną vienas, filmuojant nenaudos jokių specialių šviesos efektų, filme nebus komentarų bei muzikos.

  Pusia metų filmo kūrėjas pakluso vienuolyno tvarkai, stebėjo asketišką vienuolių gyvenseną: vidurnakčio ir dienos bendras maldas, individualias meditacijas, varpų skambinimo procedūrą, buitinę kasdienybę – maisto ruošą ir dalinimą, rūbų siuvimą, plaukų kirpimą, lauko darbus, malkų pjovimą, vienuolyno patalpų tvarkymą, bendrus pietus, stebėjo brolių atokvėpių akimirkas.

  Kasdieniška vienuolyno būtis pavaizduota nepagražintai. Kūrėjas jaudinančiai parodo natūralų žmogaus santykį su aplinka, gamta, žmogaus bendravimą su Aukščiausiuoju. Bebalsėje filmo meditacijoje, skubos užvaldyti pasauliečiai regi neskubrią metų laikų kaitą, stebi gamtos reiškinius tokius, kaip lietų, sniegą, tarp nuostabių Alpių kalnų išsidriekusius debesų raštus, saulės spindulių žaismą, net nuo stogo varvantis vanduo, filmo kadruose pavaizduotas su potekste.

  ,,Didioji tyla’’ – įsimintinas dokumentinis filmas, apdovanotas ne vienu garbingu prizu. Ši neeilinė kino juosta apdovanoja kiekvieną žiūrovą specialiu ,,prizu’’ - stipriu išgyvenimu. Rekomenduoju. Gal patiks ir jums?  

  04-29-2010

                                                                                                                                              *****

                                                                          

  

  Žalioji revoliucija 

  Ei, Pavasari - žaliasis revoliucionieriau, prisėski šalia manęs, čia, lauke, ant suolelio. Nors trumpai akimirkai pabūkime kartu. Leisk džiaugtis tavąja draugija. Leisk gėrėtis darbais, kuriuos taip stropiai kūrei.

 Tu esi didis kūrėjas, gebantis iš mirusios šakos prikelti pumpurą. Mokantis pievas padabinti ryškiaspalviais žiedais. Priverčiantis be perstojo šypsotis saulę, linksmai klegėti paukščius. Kiekvieną horizonte matomą taškelį tu paverti grožiu. Net dangų padarai giedrą. Debesis išmokai džiūgauti. Sušildai lietaus lašus. Priverti juos šokti . Tai tiek daug! Taip nepakartojama!

  Norėčiau ir aš tapti tokia, kaip tu - pilna kvaitulio, energijos, gyvybingumo. Norėčiau, kad galinga ir veržli revoliucija suūžtų mano jausmuose, būtų kiekviename manosios širdies tvinksnyje, kiekviename atodūsyje...

  Aš duodu tau savo ranką. Prašau, Pavasari, įkvėpki manyje tą jėgą, įduoki man sparnus…

  04-14-2010

                                                                                 
                                                                                                          *****




                                                                         
 

  Visuomenės ir gamtos įstatymai 

  Lauke šėlioja kvaitulingas pavasaris. Vos tik pro lango kraštelį akį pamerkia saulutė, norisi sprukti į lauką. Norisi kuistis kieme, džiaugtis atgimstančios gamtos teikiamais malonumais. 

  Pavasario nuotaikomis gyvena ir mūsiškis katinėlis. Jį, kaip ir žmones, į lauką vilioja gamtos pabudimas. Keturkojui neduoda ramybės meilės troškulys, nuotykių su mažąja fauna azartas. Todėl kur buvęs, kur nebuvęs, katinėlis vis lekia prie laukujų durų. Tupi prie jų. Letena braižo duris ir žiūrėdamas į mus traukia įprastinę melodiją: ,,Miau, miau, miau....” Tas ,,miau‘‘ skamba įvairiausiomis intonacijomis  – trumputis ir pratisas, su pauzėmis ir be jų. ,,Melodingoji daina” skamba tol, kol pasidaro įkyru jos klausytis. ,,Niekur neisi, gražuoli! Ar tu žinai, kad tau paskirtas namų ateštas?” – aiškiname rainiui. Žiūri katiniokas, pakreipęs galvą į rėkaujančius šeimininkus. Nieko nesupranta ir toliau miaukia.

  Oi, kiek tas mūsų dryžuotas rainys yra pridaręs nuostolių! Suniokotos veik visos kambarinės gėlės, sudraskyti minkštasuoliai, aštrių nagučių žymės paliktos užuolaidose. Kiek visko numesta, sudaužyta! Negana to, per katiną esame papuolę ir į miestelio policijos akiratį. Mat mūsų uodeguotasis keturkojis yra tikrų tikriausias gamtos mėgėjas. Išlandžioja katinėlis ežerėlio meldus, karstosi medžiais, apšniukštinėja kaimynines gatveles, nekviestas apsilanko kaimynų kiemuose. Pasirodo, vienų kaimynų teritorijoje mažas išdykėlis pasidarė tualetą. Nepatenkinti kaimynai policijoje parašė skundą, o vietinis policininkas, atvažiavęs į mūsų namus, paprašė geriau prižiūrėti augintinį, grąsino baudomis.

  Ką dartyti? Kaip prižiūrėti katiną –  tvarinį, kuriam egzistuoja tik gamtos instinktai, o žmogiškosios taisyklės negalioja? Į kokius rėmus įkišti nepriklausomą katino prigimtį? Kita vertus, katinas yra ne šuo. Jam neuždėsi ant kaklo pavadėlio, neišvesi į parką pasivaikščioti.

  Esu už tvarką. Palaikau visuomenės sukurtus įstatymus. Kas būtų, jei imtume nepaisyti nustatytų taisyklių? Tačiau, kartais, tomis taisyklėmis paprasčiausiai perlenkiama lazda, nes žmonių sukurtos taisyklės susikerta su gamtos dėsniais. Štai kodėl vis abejojame dienos metu prie durų matydami tupintį katinuką ir traukiantį maldavimo giesmę ,,Miau”. Abejojame, svarstydami, kuriems įstatymams paklusti - visuomenės ar gamtos?

  04-13-2010

                                                                                     *****

                                                                                 
 

  Prioritetai 

  Ne paslaptis – amerikiečiai mėgsta viešas maitinimo įstaigas. Traukia į jas dažnai, negailėdami pinigų nei greitiems pietums, nei sočioms vakarienėms. Iki valios prisikimšę savuosius skilvius, didieji pasaulio valgytojai nešykšti arbatpinigių ir paslaugiems restoranų padavėjams. Taigi, už patiektą maistą ir nepriekaištingą aptarnavimą, padavėjas gauna algą bei  ne taip mažus arbatpinigius. Viskas teisingai. Nieko neprikiši. Amerikiečiai įpratę atsilyginti už atliktą kokybišką darbą.

  Šiek tiek kitaip reikalai rutuliojasi lietuviškoje bendruomenėje. Nekalbu apie arbatpinigius. Kalbu apie normalų atsiskaitymą už pavestą darbą.,,Aš galvojau, - postringauja Lietuvoje gyvenanti draugė, - kad Amerikoje tokių reiškinių nebūna”. Būna. Visko būna, kur sukasi broliai lietuviai! Mes, vadinamieji tarybukai, įpratę ,,prasisukti”. Įpratę imti nemokėję. Įpratę gauti neduodant. Taupome visur, kur tik galime sutaupyti. Galvojame tik apie savo pajamas, tik apie savo gerovę. Taip galvodami dažnai pamirštame pamąstyti apie kitus, apie tuos, iš kurių prašome vienokios ar kitokios paslaugos (nekaltinu aplinkinių, nes ir pati turbūt retsykiais panašiai elgiuosi).

  Pastebiu tendenciją - šis reiškinys vyksta visur - ir tarp ,,viršūnėlių”, ir  tarp ,,šaknelių”. Teko girdėti daug tautiečių nusiskundimų, kuomet lietuviai darbdaviai nesumokėdavo už sunkų statybininkų darbą, už krovinių pervežimą tolimųjų reisų vairuotojams ir t.t. ir t.t. Gaila, visa tai vyksta ir kur kas aukštesniuose sluoksniuose. Norima darbo veltui (šiuo laikmečiu visa tai labai gražiai įvardijama žodžiu ,,labdara”). Tik pajuntama, kad iš žmogaus galima šį tą išspausti, išlupti – kodėl nepasinaudoti? Pirmyn, į išnaudojimo žygį! Juokingiausia, kad taip elgiamasi, o paskui viešai postringaujama apie tautinės vienybės nebuvimą, gyvenimą atsitraukus nuo lietuviškos veiklos.

  Svarstau sau viena: taip išeina, už padavėjo atnešamą ,,ėdesio bliūdą”, - dera sumokėti, o už  tautiečių atliktą darbą, iš kurio neabejotinai būsianti komercinė nauda – nieko nereikia. Nereikia atsilyginti ir už ruošiamą dvasinį peną. O juk jį paruošti reikia paaukoti kur kas daugiau laiko ir širdies.

  Taip besielgentiems norėčiau priminti: nei vienas iš mūsų nepasisotina šventąja dvasia. Fizinei egzistencijai būtinas apčiuopiamas maistas. Nekalbu apie restoranų  lėkštėse gulinčius patiekalus. Kalbu apie elementarų kasdienišką maistą – tą duoną ir druską, be kurios neįmanoma išgyventi.

  Atleiskite, kritiškos mintys gulasi sakiniuose. Kritiškos, bet  neišgalvotos – tikros patirtys.

  Gal greitai nebeteks šia tema rašyti? Sakau, ,,gal”, bet pati tuo abejoju. Ach, matomai, kol tarp ,,viršūnėlių ir šaknelių” rasis svertai, matuojantys ne tik savąją vertę, bet ir kito asmens garbę ir orumą - praeis ne vieneri metai.

  04-12-2010

                                                                                                                                           *****

 
 
                                                                                   
 
 

  Gandrai

   Komentarų skiltyje patalpinta nuoroda ir švelnūs pamąstymai apie gandrus nunešė mane į vaikystę, į Nemuno deltą, į Rusnę, į gimtąją Žvejų gatvelę (buvęs unikalus Skirvytės 20 sodybų gatvinis kaimas yra paskelbtas architektūros paminklu). Ties Pakalnės upės pylimu prabėgo mano ir dvynio brolio kūdikystės dienos. Toje pačioje gatvelėje vis dar tebestovi šimtametis močiutės namelis. Jame leisdavome vaikystės vasaras.

  Tiek daug spalvingų prisiminimų išlikusių iš tų dienų. Gal todėl, nuvažiavus į Lietuvą, norisi aplankyti Rusnę – senųjų rusniškių vadintą Rusnalę - tą nuostabų Vakarų Lietuvos gamtos kampelį, ypatingą salą, kurią, anot Pamario gyventojų, potvyniai po smiltį per amžius supylė. Skaityti toliau...

                                                                                                        *****



                                                                                
 

  Dvasios dvyniai

  Vis dėlto, koks didingas yra draugystės jausmas! Nepaprasto jausmo galią pajuntu mobiliojo telefono ekranėlyje išvydusi mielo žmogaus vardą, išgirdusi džiaugsmingai tariamą pasveikinimą ,,Labas’’. Tuomet klausau balso, kuriame liejasi telepatiškos mintys, ir, rodos, tuoj tuoj užspringsiu nuo emocijų pliūpsnių - nuo laimės, nuo dėkingumo gyvenimui už tikrą sielos draugą, už minčių brolį ar seserį.

  Trykšta gerų emocijų fontanėlis, šiltu jausmų vandeniu užliedamas išdžiūvusias kūno pievas, kai draugo atsiųstame laiške ar elektroninės žinutės įrašuose liejasi jausmų kalba, gyvai išreiškianti slaptus padūmojimus, kurie tarsi namatomi skrajojantys olandai nardo tik tau vienam pažįstamose minčių galaktikose.

  Kaip nesijausti laimingu, jei prieš rašantį ar kalbantį gali būti toks, koks esi? Jei nereikia dangstytis, apsimetinėti, nereikia bijoti? Jei abipusiai pasidalinimai tolygiai suprantami - išreiškiamos mintys neklaidžioja nesupratimo tyruose, neatsimuša į kietą abejingumo sieną? Jei išpažintys verčia ne tik įsiklausyti, bet ir mokytis? Jei sielos antra pusė niekada neužgauna, moka atleisti draugui už klaidas, geba džiaugtis svetima sėkme taip, kaip savo pasiekimais? Jei bendraujantis žmogus susimąsto, įsiklauso kuomet draugui skauda, liūdna, sunku? Jei jis tiesiog gali reikiamu metu atrasti tinkamą žodį, paguosti, padrąsinti… Užtenka vardinti draugystės privalumus. Taip dažnai pakanka vien žinojimo, jog egzistuoja toks Žmogus, vertas vadintis Draugo vardu.

 Aplankyta šio jausmo, pasijuntu palaiminta, patepta šventu draugystės aliejumi. Už nepaprastą draugystės reiškinį esu dėkinga gyvenimo palydovui Atsitiktinumui. Tik per jį netikėtuose laiko stabtelėjimuose radosi draugai: jie tūptelėjo greta mokykliniame suole, užsuko į namus, juos išvydau stovinčius autobuso stotelėje, jie kažkokiu nesuprantamu būdu priartėjo masiniuose susibūrimuose, nusišypsojo, užkalbino…  Jie atėjo ir pasiliko. Jie tapo kone svarbesni už kraujo brolius, už gentainius. Jie tapo dvasios dvyniais.

  03-24-2010

                                                                                                                            

                                                                                                      *****



                                                                     
 
 

  Pamokos

  Vyras vis klausia manęs: ,,Kokių griekų esi pridirbusi, kad taip dažnai trauki bažnyčion?’’. Ir vaikai jam smagiai atitaria, jog vieną dieną mūsų mama tapsianti šventa ir kaip Jėzus Kristus vandeniu pradės vaikščioti - ne takais kulniuos, bet tiesiai per ežerą namo pareis… Et, tie vyrai! Atakuoja mane kritikos akmenėliais. Mėto juos į mano įsitikinimų daržą.

  Susimąstau. Ko ištikrųjų einu į bažnyčią? Juk mišios ten aukojamos anglų kalba, ryto maldai susirenka nepažįstami amerikietiškos bendruomenės nariai, daugiausia pagyvenę, pensijinio amžiaus žmonės. Skaityti toliau...

                                                                                                       *****
                                                                         


                                                                      
 

  Savojo ,,aš'' išsaugojimas

  Skaitydama Danutės Čiurlionytės – Zubovienės prisiminimų knygą ,,Patekėjo saulė’’ radau citatą apie rašytoją Ievą Simonaitytę: ,,Mama su būdingu jai entuziazmu globojo tą savo plunksnos draugę nuo pat ,,Aukštujų Šimonių likimo’’ premijavimo laikų. Lydėjo ją paliegusią į Šveicariją, lankė sergančią Telšiuose, rūpinosi jos raštų leidimu. Ieva atrodė labai prisirišusi prie mano Mamos. Jiedvi vadinosi vardais ir tujinosi tartum vaikystės draugės. Bet gerai sakoma, kad drauge reikia suvalgyti maišą druskos, kad pažintum žmogų – mums teko drauge tą druską valgyti… Mama labai vertino Simonaitytės talentą. Matydama koks mažas jos žinių bagažas iš istorijos bei kultūros istorijos, stengėsi ją šviesti, bet Simonaitytė nebuvo žinių ištroškusi, ji nenorėjo skaityti mamos siūlomų vokiečių klasikų… Mama man sakė: ,,Štai ką reiškia įgimtas talentas – viskas iš savęs…’’

  Tikra tiesa - Simonaitytė nesidairė į išgirtuosius, nesekė išliaupsintųjų takais, nuožmiai atmetinėjo aplinkinių pamokymus. Manyčiau, demonstruodama savo žemaitišką užsispyrimą, dažnai taip nesuprantamą ir nepriimtiną aplinkiniams, ji stengėsi apsaugoti gamtos jai skirtą dovaną –  individualybę, talentą. Jei I. Simonaitytė nebūtų apsiginklavusi storžieviškumo skydu, vargiai, ar turėtume autentišką jos kūrybos palikimą? Palikimą, kuris žavi kartas, kurio neįtakoja dešimtmečiais šuoliuojantis laikas. Juk, tie, kas sekė kitų pavyzdžiu - supanašėjo, niveliavosi, jų darbai iškeliavo užmaršties šiūkšlinėn.

   Neretai mes patys braunamės į svetimą būtį su pataisomis, pamokymais, visur ir visada stengdamiesi primesti savo ,,teisingą’’ nuomonę. Braunamės nesusimąstydami apie invaziją į individualybę, apie kito asmens ,,aš’’ griovimą.

  Taigi, norint apsisaugoti nuo antikūnių, tenka suvalgyti maišą druskos, su ja kartu nuryjant apmaudo pipirų kartybę.

 03-14-2010

                                                                                                        *****


                                                                                   
 

   Dešimtmetis Amerikoje

   Žvelgiu į kabantį ant sienos lietuvišką kalendorių. Rytoj kovo 10-oji. Rodos, eilinė, niekuo neypatinga ankstyvo pavasario diena, įsiterpusi tarp dviejų švenčių: Moters dienos ir kovo 11-osios.    

  Kovo 10-oji - įsimintina mūsų šeimai, nes lygiai prieš dešimt metų išlipome iš lėktuvo ir nedrąsiomis kojomis palietėme Amerikos žemę. Pavargę po ilgos ir varginančios kelionės, stovėjome didelėje oro uosto salėje. Stovėjome nedrąsūs, išsigandę ir šurmuliuojančioje minioje dairėmės seniai nematytų giminaičių veidų. Su savimi teturėjome kelis lagaminus, kuriuose buvo sugrūsti praeito gyvenimo likučiai: vaikų ir suaugusiųjų rūbai, būtiniausi buities rakandai, keli žaislai, pasakų knygos. Be lagaminų turinio, kišenėje slėpėme šiek tiek pinigų. Delnuose spaudėme patį brangiausią turtą  – vaikų šiltas rankeles. Skaityti toliau...

 

                                                                                                                                            *****

                                                                      
 

  Kodėl tapome tokie įtarūs?   

  Patalpinusi dienoraštyje mintis apie nesavanaudiškumą, sulaukiau klausimo:,, Ar tiki, kad tai buvo tikras, nuoširdus poelgis? Ar tiki, jog šiame materialinių vertybių laikmetyje esama žmonių, gyvenančių be išskaičiavimo?’’ Tikiu, – atsakiau. Gal naivu tikėti, bet retsykiais norisi gyventi vadovaujantis aukštesniais idealais. Skaityti toliau...

 

                                                                                                                                            *****

 

                                                                                               

 

  Nesavanaudiškumas

  Amerika – savotiška Dievų karalystė, o valstybės įstatymai prilygsta šventam raštui. Na, gal per drąsiai taškausi žodžiais, bet kažkokio panašumo tarp dangiškos ir žemiškos valdymo sistemos vis dėlto esama. Žiūrėkite, šventajame rašte parašyta: ,,Kas Dievo, tas Dievui, kas Ciesoriaus, tas Ciesoriui”. Griežti tie dangiški įstatymai, ar ne? Bet jiems ne ką mažiau nusileidžia ir žemiškieji, turiu galvoje, amerikietiškus įstatymus. Ir Amerikoje, kaip Dangaus karalystėje, vyksta dalybos tarp ,,Dievo ir Ciesoriaus’’. Tiksliau, dalybos tarp valstybės ir šalies gyventojų.

 Nebijokite. Nerašysiu apie valstybės įstatymus. Neliesiu politikos. Šis mano pasakojimas bus apie žmogiškus įstatymus, kurie jokiuose kodeksuose neįrašyti.

  Taigi, Amerikoje dabar pats mokesčių skaičiavimo įkarštis. Vedini įstatymo, skubame atsiskaityti su valstybe ir mes.

  Peržiūrėjusi mūsų praeitų metų pajamas, jauna finansų specialistė paskaičiavo, kiek reikės mokėti  ,,Dievui'' ir kiek liks ,,Ciesoriui’’. O kai prakalbome apie užmokestį už jos atliktą darbą, moteris sako: ,,Iš jūsų imsiu mažiau (ženkliai mažiau!?), nes netekote darbo". Dar pridūrė:,, Jei ką nugirsiu dėl darbo - pranešiu''. Nustebau. Pasimečiau, nes  reiškinys pasitaikė tikrai nekasdieniškas. Juolab, kad su šia moterimi bendravome pirmą kartą…

  Važiavau namo. Tą vėlyvą, atšiaurų žiemos vakarą širdyje šėlo pavasaris, kaitri šiluma veržėsi į jausmus ir širdį. Važiuodama namo mintyse modeliavau situaciją, analizavau patirtis. Sąmonės niekaip neapleido jaunos moters elgesys. Galvojau, moteris galėjo, liaudiškai tariant, nekvaršinti sau galvos, paimti iš mūsų ,,tiek, kiek priklauso’’. Be jokios abejonės, būtume  sumokėję reikiamą sumą. Tačiau doras žmogus pasielgė kitaip. Elgtis kitaip, kaip nūdienoje neįprasta, matomai, vertė žmogiškieji įstatymai, tie - viršesni už bet kokius valstybinius ir teisinius kanonus.

  Žodį ,,Nesavanaudiškumas’’ šioje istorijoje norėčiau užrašyti  didžiosiomis raidėmis.

  Dieve, padaryk, kad ,, NESAVANAUDIŠKUMO’’ mumyse rastųsi kuo daugiau. Leisk mums elgtis kitaip nei įprasta. Suteik mums jėgų būti teisingiems!

 02-28-2010

                                                                                                                                           *****

                                                                                                                                                                                                                         

 

  Lopšinių radijas

  Kiekviena diena nematoma ranka perbraukia per mūsų delnus, įduodama vis kitokią patirtį. Daugelis dovanojamų patirčių nematomos, neapčiuopiamos. Jas jaučiame savo vidine esybe, virpuliais bėgiojančias po mūsų sąmonę ir kūną.

  Panašiai, kaip vaikystės žaidime ,,Pele, pele, pas ką žiedas žydi?’’, dalinamas paslaptingas žiedas, taip ir aš norėčiau prisiliesti prie jūsų rankų, palikti jose žiedą - gražią jauseną. Tariamą žiedą gavau iš savo draugės rankų. Dalinuosi juo toliau.

  Taigi, jei glaudžiate prie krūtinės mažą sūnų ar dukrelę, sūpuojate anūkus, jei patys retsykiais norite pabūti vaikais – siūlau pasiklausyti:

                                                                                             (spauskite ,,Lopšinių radijas'' logo)

                                                                                                  

  Beklausydami švelnių dainelių, užuosite pienu kvepiančią kūdikystę, pajusite vaikiškų patalėlių šilumą, žiovulį, mažų pirštukų virpėjimą, atodūsį, šypsnį per miegus, sapną, bėgiojantį mažylio blakstienomis. Jausitės laimingi, bus jauku, gera.

  Malonaus klausymo, ramaus miego ir saldžių sapnų!

  02-21-2010

                                                                                                         *****

                                                                                                               

                                                                                               

  Pelenų diena 

  Šalto ryto taku pėdinu bažnytėlėn. Neskubėdama keliauju pro ežerą, pro paskendusį tyloje gyvenamųjų namų rajoną. Aplenkiu nedraugiškai gagenantį žąsų būrį, pagyvenusius vyriškius, vedžiojančius keturkojus draugus. Be sutiktųjų, rodos, aplinkui  nėra jokios gyvos dvasios. Tik kai pamatau pilnut pilnutėlę bažnyčios automobilių aikštelę, suprantu, kur susirinko visos ,,gyvosios dvasios’’.

  Į maldos namus tikintieji atskubėjo vedini noro gauti pelenų smilčių patepimo - kryželio kaktoje, ženklo, teigiančio ,,Atmink, žmogau, kad dulke esi ir į dulkes pavirsi!’’

  Pelenų kryželiu pradedama Gavėnia, anot monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, rimties, susitelkimo, savęs pažinimo, žmonių suartėjimo metas. Šia diena pradedamas pasiruošimas Velykoms.

  Ramu. Paprasta. Gera stovėti šiltos bažnyčios pasienyje, klausant sklindančių maldos žodžių, švelnių giesmių, fortepijono muzikos. Ir kaktos lopinėlyje gautą kryžiaus ženklą priimu kaip malonę, kažką nekasdienišką.

  Pasibaigus mišioms, neišdumiu namo. Nusliūkinusi į bažnyčios pakraštį, pritupiu ant suolo, sėdžiu rimtyje. Žiūriu, prie kunigo prieina graži pora - kostiumu vilkintis vyriškis ir moteris, pasipuošusi dailia pieno spalvos suknute. Greičiausiai, įvyks tuoktuvės, galvojau. Pasirodo, prie altoriaus  žmonės atėjo atnaujinti santuokos sakramento. Sustoję vienas prieš kitą, sutuoktiniai kartojo įžadus, tartus prieš 25 metus. Tiek vyras, tiek moteris kartkartėmis nutildavo ir ne iš karto pajėgė atkartoti kunigo tariamus žodžius. Abudu jaudinos. Verkė. Ašarų gumulas stovėjo ir mano gerklėje. Nepažįstamiesiems mintyse linkėjau gyventi ilgai ir laimingai.

  Baigdamas ceremoniją, kunigas rankos mostu pašventino porą, pelenų kryželiais pažymėjo jų galvas. Tuo pilku žymeniu tarytum uždėdamas amžinos meilės antspaudą, kuriame įrašyta ,,Būkite kartu, kol mirtis jus išskirs’’.

  Galima sakyti, šių metų Pelenų diena buvo kiek  kitokia. Be tradicinių apeigų, joje buvo truputi daugiau susitelkimo, suartėjimo, truputi daugiau meilės.

  02-17-2010

                                                                                                                                            *****           

                                                                                                    

                                                                                              

  Skubame užaugti

  Šypsausi prisiminusi vaikystę. Likusi viena, namuose darydavau mini ,,reviziją’’. Dabar jau negėda prisipažinti - besiknisant po mamai priklausantį garderobą, jausdavau neapsakomą saldybę. Pasilypėjusi ant kėdės, iš rūbų spintos išsitraukdavau patinkančią suknelę. Užsivilkusi ją, įsispirdavau į baltas, lakines mamos basutes. Apsikarstydavau karoliais, žiedais, raudonu lūpdažiu negrabiai pasimozodavau lūpas ir… prieš veidrodį vaidindavau suaugusią. Kad kas žinotų, kaip ta mažos pamaivos širdis trokšdavo užaugti, tapti didele…

  Stebiu savas atžalas ir matau juos puoselėjant  panašius troškimus. Jaunėlis sūnus vaikystėje sulaukęs gimtadienio visuomet klausdavo: ,,Mama, ar atrodau šiek tiek didesnis, ar paaugau?''

  Taip klausinėjant atėjo paauglystė, su laisvės, nepriklausomybės siekiais. Vos tik tam mūsų vaikiui sukako penkiolika metų, susitaupęs pinigų, užsirašė į vairavimo mokyklą. Po baigimo - dienas skaičiavo iki šešioliktojo gimtadienio, o po jo… kuo greičiau knietėjo įsigyti vairavimo pažymėjimą ir pradėti išsvajotą vairuotojo ,,odisėją''.

  Tarsi neklusniam jaunam žirgui norėjosi patempti vadeles, sudrausminti, nuraminti neklusnuolį. Bet prieš jaunatvišką maksimalizmą esi toks silpnas, toks bejėgis. Klausimai ,,Ko taip skubi gyventi?'' - lieka nesuprasti, palydėti šypsnio.

  Pats gyvenimas nekantruolį pamokė. Tik gaila, negrūmojo pirštu ir švelniai netempė vadelių. Bumbt - atsitrenkė jaunas žmogus į gyvenimo realybę. Bumbt - atsitrenkė į suaugusiųjų ne tokį tobulą, kaip rodėsi, gyvenimą. Tiksliau sakant, tas bumbtelėjimas įvyko avarijoje, nepraėjus nei mėnesiui nuo vairavimo teisių įsigyjimo. Rezultatai: sudaužytas automobilis, nemalonūs pokalbiai su policijos pareigūnais bei draudimo kompanijos atstovais, šokas, nuoskaudos.

  Galvoju: ,,Štai ir atskubėjai,  mano mielas, norintis užaugti vaike, į suaugusių gyvenimo sankryžą. Joje -  ne tik trijų spalvų šviesaforas, bet ir ne itin malonios akistatos’’.

  02-11-2010

                                                                                                       *****

                                                                                                   

                                                                                              

  Sintetinis bendravimas

  Kalbu telefonu su pašnekove iš Lietuvos. Pokalbio minutės greitai senka, limituota telefoninio pokalbio erdvė neleidžia perdėm išsiplėsti, pasakoti viską ramiai, nuosekliai. Todėl kreipiuosi į mielą žmogų su prašymu: ,,Parašyk man laišką". „Neturiu apie ką rašyti. Kasdienybė tokia neįdomi...“ – išgirstu atsakymą.

  Žinau, neturiu teisės stebėtis ar kaip nors teisti nemėgstančių rašyti laiškų. Tačiau vistiek galvoje kirba nesuvokimas, kas nutiko su žmonija, kodėl bėgame nuo savęs, kodėl pasiduodame technokratinio laikmečio bendravimui: greitiems pokalbiams, trumpoms SMS žinutėms? Kodėl pasąmonės pūdymuose naikiname tūkstančius neišsakytų minčių. Juk tie žodžiai, mintys, paslaptys pūdo mus, varo į depresiją, niokoja mūsų gyvenimus.

,,Jau nebemokame rašyti laiškų. Atėmėm iš savęs tą neskubų išsikalbėjimą, kai nei laikrodis, nei pašnekovo reagavimas ar nereagavimas netrikdo, netrukdo tyloje gimti minčiai, kai tavo valioje susigrąžinti nevykusiai išsprūdusį žodį, pakeisti jį kitu ir patirti svaiginantį pojūtį, kad gali pakeisti praeitį. Bendraujam kitaip: paprasčiau, greičiau, trumpiau. (Bendraujam ar tik keičiamės informacija?) O jeigu bendraujam kitaip, tai ir būname šiam pasauly kitaip – slegiami vis sunkėjančios negimusių, nes neįvardintų minčių naštos. Ir nesam laimingesni...“ – rašo Dalia Saukaitytė Doloresos Kazragytės knygos „Kasdienybės rožinis“ pratarmėje.

  Na, galvoju, mūsų karta dar žino kaip tarp pirštų lakyti rašiklį. Tarybinėse mokyklose reiklūs mokytojai pakankamai gerai išmuštravo mus, mokant dailyraščio meno, mokant išreikšti save, atskleidžiant vidinio pasaulio klodynus, parodant savo paslaptingąjį ,,aš“. Tik šiurpas nupurto pagalvojus, jog mūsų vaikai tikrai nebegaiš laiko laiškų rašymui. Net neabejoju, vietoj konservatyvios bendravimo ,,atgyvenos“ rinksis greitą, atleiskite, sintetinį bendravimą.

  02-07-2010

                                                           *****

                                                                                  

                                                                               

  Ten Dievas stovėjo

  Norint pajausti Dievo būtį nebūtina keliaklupščiuoti bažnyčioje. Tikrojo Dievo nėra altoriuje, ten jis įkalintas kaip stabas, kaip maldos priemonė.

  Dievas gyvena tarp mūsų: eina takais, važiuoja žemiškais keliais, gal net nevaikšto, nevažiuoja, o tik rymo kryžkelėse, kuriose Likimas mus nuveda. 

  Vakar, vėlų vakarą grįždama iš ,,Sąskambiai” koncerto, pajutau  Dievo būtį. Važiavau La Grange gatve Šiaurės link, kai iš Kingery kelio išsuko raudonas automobilis. Automobilis važiavo greitai, posūkyje beveik nestabdydamas. Pasukau savąją mašiną į kelkraštį. Sustojau. Akimirką sėdėjau sustingusi, su atverta iš nuostabos burna ir baimės pilnomis akimis. Maždaug septynių - dešimties metrų nuo manęs atstumu, drėgname kelyje nevalingai sukosi raudonas automobilis. Kelis kartus apsisukusi mašina sustojo, priekinius žibintus nukreipusi į priešingą eismo pusę. Tikėtina, vairuotoją ištiko šokas.

  Už manęs stovintys automobiliai suskubo važiuoti, pajudėjau ir aš. Žvilgtelėjau raudono automobilio link. Jame sėdėjo du jauni vyrukai, ne ką vyresni nei mano sūnūs…

  Nakties kelyje tikrai stovėjo Dievas. Stovėjo pasislėpęs už betoninių kelio sutvirtinimų, leisdamas raudonspalvei mašinai tik slysti, suktis, bet sulaikydamas ją nuo baisesnių pasėkmių. Jis saugojo dviejų vaikinų gyvenimus ateičiai, tikėtina, tauriems darbams ir užmojams. Jis leido ir man važiuoti būtent tokiu greičiu, kokiu važiavau - nei sekundės greičiau, nei metro į priekį.   

  Jei ne Dievo apvaizda, galėjo nebūti nei vyno vakaro draugės namuose, nei koncerto aptarimo, nei linksmybių, nei ramios nakties, nei šio sekmadienio ryto. Viskas galėjo būti kažkaip kitaip.

  Ačiū, Dieve, už sargybą Lemties poste. Ačiū už pamokas apie atsargumą ir taip trapią egzistenciją. Ačiū, kad saugai mus nuo visokio blogio, leidi mums gyventi.

 01-24-2010

                                                                                   *****

 
                                                                                                                                                                                                        
 
  Žiemiški akcentai

  Kasdieną džiaugiuosi žiemiško ryto subtilybėmis. Atsikėlusi dairausi pro didžiules stiklines duris, pro mano gyvą, begarsį televizorių.

  Regiu mažą parką, esantį už kiemo tvoros. Matau medžių pulkelį, susispietusį prie tako. Branginu juos, nes tai manųjų stebėjimų objektai. Medžių nuotaiką stebiu nepaliaujamai - pavasarį ir vasarą, rudenį ir žiemą.

  Kreipiu galvą į taip mylimą ežeriūkštį, su šalčio užkonservuotais meldais, ledo balkšvu paviršiumi, properša, kurioje kas žiemą glaudžiasi žąsys ir kiek kuklesnė ančių grupelė.

  Darbšti mezgėja Žiema iš purių baltavilnių siūlų išmezgė gražiausius raštus. Akį traukia metalinės tvoros kiauraraščiai, storos krūmų kepurės, baltais šalikėliais apvyniotos medžių šakos.

  Ypač gražiai žiūrisi kiemo mediniai baldai. Po vasaros neįnešti pastogėn dabar jie išdidžiai pūpso kieme, papuošti baltomis sniego marškomis. Atrodo stovi ir laukia dievams skirtos vakarienės.

  Sniego kauburėliais padabintos baseino laiptų pakopėlės išrodo kur kas žaviau nei vasarą.

  Labiausiai patinka stebėti sniegą. Prieš saulę jis spindi, akina jautrias akis. Baltumas verčia markstytis, o prisimerkus - žiemos viešpatija atrodo dar mistiškiau.

  Sniege, tarsi švariame popieriaus lape, gamta rašo savus įrašus, puošdama juos savitais akcentais: saulė vis kitaip žaidžia pilkų šešėlių kontūrais. Šie - tysta, plečiasi, maišosi vienas kitame.

  Padrikai išmėtytos katino pėdelės, žmogaus grubios eisenos brydė, bailaus kiškio šuolelių zigzagai, apšviesti saulės spindulių sniego paviršiuje išrodo didingai.

  Ir kai nuo balto piešinio kilsteli akis į dangų, vėl džiaugiesi iki begalybės. Koks nuostabus žiemiško dangaus mėlynumas! Keli akis aukštyn, vėl žvelgi į žemę, gėrėdamasis dangaus mėlio ir balto sniego kontrastu. Krūmai, pilkšvos medžių šakos, smilgų stagarėliai žiemiškame peizaže atrodo dieviškai gražiai. Ir tiek daug grožio esti viskame, jog jautiesi pritrūkęs gebėjimo jį aprašyti…

01-19-2010

                                                                                                      *****

                                                                            

  Kartais žiema būna kasdieniška, panašėjanti į murziną pelenę arba į surūgusią paauglę. Tuomet šlapiais sijonais ji braido po balas. Baltą sniego prijuostę taško purvinu lietumi. Barasi su šelmiais vėjais.

  Neretai žiema esti liūdna, niaurotiška. Tuomet ji stovi nuleidusi galvą, tokia bejausmė, be jėgų. Ji, kaip  moteris, kasdienybėje nedėvi makiažo, nesipuošia blizgučiais. Išrodo netvarkinga, kiek susivėlusi, rūsti.

  Bet dažniausiai žiema atrodo ori ir didinga. Iš rūbų spintos traukia naujus apdarus ir glausdama juos prie kūno demonstruoja savuosius kerus. Balti rūbai taip glotniai prigludę prie žiemiškų kauburių ir įlinkių. Ach, tie baltosios damos braškantys ledo krinolinai, iškrakmolyti nėriniai, šerkšno raštų audiniai, purūs kailinukai! Žavi sijonų klostėse supiltos sniego pusnys, ažūrinė šalnos vėduoklė, ledo karoliukų vėriniai. Ir ta tyla… stulbinanti, paslaptinga tyla.

  Gražuolei Žiemai šypsosi saulė. Jos grožiui džentelmeniškai lenkiasi dangus.

  Kuklus žvirblis purpteli nuo šakos, Žiemos plaukus pabarstydamas snaigių konfeti… 

12-12-2009

                                                           *****

 

                                                                     

  Kalėdinė dovana

  Gavau neeilinę dovaną. Kukli dovana nebuvo įvyniota margaspalvėje dėželėje. Jos niekas neperišo raudonu kaspinu ir nepakišo po eglute.

  Paklausite, kas toji paslaptinga dovana? Kalbu apie ramybės jauseną, kurios vertė šiuo laikmečiu - beveik neįkainuojama.

 Ar gi ne dovana, -  klausiu savęs, - kai bendraudama su aplinkiniais išgirstu rūgojimus nebepatiriant tikrosios švenčių nuotaikos, kai keikiama dovanų karštligė, darbų krūvis, poilsio stygius?

 Ar tai ne pati prasmingiausia dovana, -  vėl klausiu savęs, - advento dienas leisti susikaupime, be triukšmo, be skubos?

  Gavusi ramybės dovaną, atrandu gražiausius potyrius. Vėl esu mama, atlieku motiniškas pareigas, kurios, kaip mūsų vaikinai sako, per dešimt metų buvo kiek  apleistos. Savo pareigybių niekada nepamiršau, tik jas atlikti vis trūkdavo to vieno - vienintelio laiko. Taigi, dabar lepinu savo vyrus pusryčiais ir pietumis. Bendrauju. Džiaugiuosi katinėlio draugija ir jo krečiamomis išdaigomis. Stebiu gamtą, skaitau. Gyvenu paprastą eilinio žmogaus gyvenimą. Visuomenėje tai vadinama parazitavimu, ar ne? Juk jei stačia galva nesineri į kokias nors veiklas, nesiropšti ant tribūnos, nesi centre - esi žuvęs, arba lengvai pavažiavusiu stogu, kažkaip panašiai Erika Umrasaitė išsireiškė  knygoje ,,Vienos krūties istorija”.

  Et, galvoju, gal tebūnie lengvai pavažiavęs stogas, bet širdy ramu…

12-08-2009

                                                                                                        *****

                                                        

  Kelionė

  Spalio 11 dienos vakarą, sėdėdama Skandinavijos oro linijoms priklausančiame lėktuve, užrašų knygelėje brūkštelėjau frazę: ,,Atostogos neplanuotos, kaip ir neplanuota bedarbystė, bet jei nebūtų laikinos darbo netekties, nebūtų ir šios kelionės - kelionės į Lietuvą, į Tėvynę. Kelionės pas artimuosius ir seniai nematytus draugus. Kelionės į mano svajonių šalį Italiją.

  Vėlyvas vakaras Čikagoje. Lėktuvas pradeda judėti pakilimo taku. Kyla. Galingi metalo sparnai skrodžia juodą naktį, palikdami ,,Vėjų miesto” žiburius”. Skaityti toliau...

 10-11-2009

                                                                                                      *****

                                                                      

  Katinėlis

  Didysis paryčio siaubūnas žadintuvas kasryt tamsoje drasko snaudžiančią tylą. Nekenčiu žadintuvo, nekenčiu jo žviegiančios ,,solo partijos”! Kai miegas lipdo akis, o guolis nenori paleisti kūno iš šiltos patalų viešpatijos, rytinį ,,čirklį” norisi trenkti sienon. Netrenkiu. Gaila sienų. Gaila žadintuvo.

  Šiaip ne taip atsikeliu. Svirduliuodama tipenu koridoriaus durų link. Praveriu jas. Neregio gestais liečiu sienas. Ieškau elektros jungiklio. Oi, elektra tiesiog pjauna akis! Nekenčiu ir jos ryte! Užmiegotoj galvoj šmėsteli mintis: ,,Jau geriau būtų balanos ar žvakės laikai, vis ne taip spigintų neatsimerkiančias akis”.

  Nemalonybių ceremonijoje esi priverstas pabusti. Nusišypsoti. Pakreipęs rainą galvelę, smaragdinėmis akelėmis į mane žvelgia katinėlis. Trinasi prie kojų, tarsi mini traktoriukas burzgia savo katinišką rytmečio pasveikinimą. Pūkų kamuoliukas priverčia pajudinti pernakt sustingusį liežuvį, apsiblaususioje galvoje surasti švelnesnį žodį. ,,Labas, mažiuk. Kaip miegojai?” – tari, tūptelėjęs prie jo. Paglostai švelnų kailiuką ir, rodos, rytas tampa gražesnis…

  Nepaliauju galvoti, kad naujasis augintinis mūsų namuose atsirado su tam tikra misija. Misija labai paprasta - būti mokytoju suaugusiems. Juokinga, mokytojas - mažutis, o mokiniai - dideli.   
  Mažojo keturkojo mokymai tęsiasi visą dieną, ypač pavakarę, kai iš mokyklos ir darbų sugrįžta šeimininkai. Vos tik įžengi į namus, - mažasis jau laukia prie durų. ,,Koks Rūkutis geras?”- klausi augintinio. Demonstruodamas prielankumą ir ilgesį, katinėlis gulasi ant grindų, vikriai verčiasi nuo vieno šono, ant kito šono, judina kojeles, raivosi. Gal ir jis nori nebyliai pasidžiaugti katiniška kasdienybe: per dieną kieme matytais kiškiais, vikrių pūstauodegių voverių žaidynėm, sapno saldybe ar padarytom išdaigom?

   Ūsuotasis rainys visuomet priverčia stabtelti. Nesaugant dailaus megztinio, švarkelio ar ,,ofisinių” kelnių, pasilenkti prie jo. Ir lenkniesi, imi jį it vaiką ant rankų, glaudi arčiau savęs - tą mūsų draugą, mūsų neklaužadą, geros energijos teikėją.  

  Po katiniškų sutiktuvių pradingsta darbo įtampa, kažkur išgaruoja nuovargis. Tai juk tikrų tikriausia gydomoji terapija, už kurią nereikia mokėti nei cento.

 02-05-2009

                                                                                                     *****

                                                                                                                                                        

                                                       

  Muzika

  Muzika - pavasario nuojauta, skraidanti  medžių vainikų viršūnėmis, paslaptingas bundančios žemės syvų kvapas.…

  Muzika - vasaros žali drobių raštai, saulės šviesa, griaustinio balsas, žvaigždynų suokalbis vasaros nakties juodumoje…

  Muzika – prinokusių obuolių kvapas, voratinkliai susipynę rudeninių smilgų kasose. Lietaus monotonija. Tylus atsisveikinimas. Išnykimas…

  Muzika - žiemos teatrališka nuotaikų kaita, su šalčiu ir atlydžiais, su snaigių šokiais pusnynų kopose…

  Muzikoje, garsų ir pauzių išraiškoje, dramatiškai skamba visas mūsų įvairialypis gyvenimas. Joje sutelpa meilės epogėjai ir liūdesio nuopoliai, ašarų šerkšnas ir ramybės prisilietimai, džiugesys ir skausmas, mirtis ir prisikėlimas.

  Muzika - tai jausena, verčianti jausmus ir kūną šokti, tai neapčiuopiamas dvasios rūbas!

 01-12-2009