Jadvyga Čiurlionytė ,,Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį’’
Knygos autorė Jadvyga Čiurlionytė - jauniausia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo (vaikystėje brolio praminta ,,Žvirblelio’’vardu).
Knyga išleista seniai - 1970 metais. Skaitant ją jaučiau tarytum pavasariškas vėjas lietė mano sąmonę - šildė, glamonėjo ją, teikė neapsakomą malonės jausmą. Gražūs potyriai lydėjo skaitant trumpučiais pavadinimais įvardintus knygos skyrelius, kuriuose atradau be galo daug meilės, subtilumo, jautros. Čiurlionio sesers pasidalinimuose randamos vertybės, kurios šiomis pašėlusio gyvenimo dienomis tapusios retenybe. Tarybmečiu išleistoje knygoje nėra dabarčiai būdingų drąsių ir tiesmūkiškų pasisakymų, nėra agresijos, pagiežos, arogancijos, kuri it tirštas rašalas liejasi iš šiųdienių plunksną valdančiųjų rašinių.
Atsiminimų knygoje viskas pateikta kiek kitaip – sulėtintas laikas, kitokie žmonių tarpusavio santykiai, kitoks požiūris į šeimą, į gamtą. Skaitinyje nestokojama poetiškumo, idializmo. Vargiai, ar galima kaip nors kitaip pavaizduoti talentingojo menininko gyvenimą – didžiojo idialisto gyvenimą, kuris savaip suvokė supantį pasaulį, savaip jausenas atkartojo muzikoje ir dailės kūriniuose?
Prisimindama ir taikliai pavaizduodama kasdieniškus nutikimus, knygos autorė parodo kokiomis sąlygomis augo ir brendo Čiurlionis. Vaizduoja aplinką, formavusią jo vidinį pasaulį, taip sukurdama ne oficialų, bet kasdienišką kūrėjo portretą. Deja, kalbant apie menininko portretą, J. Čiurlionytė apgailestauja, jog brolio atvaizdas atkartotas netiksliai. Jos manymu, viešumoje brolis vaizduojamas gan senas, o juk jis gan jaunas pasitraukė iš gyvenimo, mirė sulaukęs vos trisdešimt šešerių metų.
Anot menininko sesers, niekas brolio Mikalojumi nevadino. Pati sesuo apie šio vardo egzistavimą sužinojo tuomet, kada šis vardas buvo pirmą kartą viešai išspausdintas spaudoje. Tėvai nuo mažens pirmagimį sūnų vadino Kastuku, taip jį šaukė keturios seserys ir penki broliai - visa gausi ir draugiška Čiurlionių šeimyna.
Namiškių lūpos vyriausiojo brolio vardą tardavo su begaline pagarba, nes Konstantinas šeimoje turėjo didelį autoritetą - tik jam vienam šeimynykščiai patikėdavo asmenines paslaptis, pas jį skubėdavo patarimo ar užuojautos, laukdavo jo sugrįžtant, su juo džiaugdavosi ir drauge liūdėdavo. Veikiausiai, todėl Konstantino pomėgiais - meile muzikai ir dailei – užsikrėtė kiekvienas šeimos narys. Jaunesniesiems broliams ir sesutėms jis stengėsi kuo geriau perteikti nuostabią muzikos garsų kalbą, kiek galėdamas lavino juos, padėdavo moksle.
Gimtieji tėvų namai Druskininkuose buvo kuklūs, juose netrūko nepriteklių bei skurdo. Tėvo vargonininko (Konstantino Čiurlionio) algos tik šiaip taip užtekdavo prasimaitinti. Nepriteklių pilnoje buityje it saulės spindulys švietė motinos asmenybė. Kilni, pilna šviesios sąmonės moteris gyveniman išleido devynis vaikus. Ir ne bet kokius vaikus! Visos Čiurlionių atžalos pasižymėjo dideliais gabumais: bemaž visi vaikai turėjo puikią muzikinę klausą, buvo apdovanoti gražiais balsais, puikiai skambindavo fortepijonu. Darbštuolė Adelė Radmanaitė - Čiurlionienė sugebėjo ne tik sumaniai šeimininkauti, bet ir rengė mylimus vaikus ne vien tik kūną dengiančiais rūbais. Moterišku švelnumu ji kūrė stebėtiną namų dvasią, skleidė meilę. Gal todėl kiekvienam šios šeimos vaikui namai buvo didžiausias traukos taškas. Į juos skubėdavo sugrįžti ir Konstantinas. Jis mylėjo tėviškę, širdžiai brangius Druskininkus, su didžiausiu užsidegimu ir meile apie tai pasakodavo bičiuliams, mokslo draugams. Meilė gimtinei įamžinta menininko kūriniuose, laiškų ištraukose: „Iš Druskininkų aš atvešiu saulę, vėją, audrą, linguojančių vėtroje pušų ritmą. O kiek man pasakų audė blankios mėnesienos, nakties žvaigždėtas dangus! Aš paimsiu iš Druskininkų neužmirštuolių mėlynumą, linguojančių smilgų dainą, saulėlydžio kruviną pasaką, ir tekančios saulės himną. O Druskininkų nameliams paliksiu prieblandos improvizacijų vizijas. Tos improvizacijos, - tai subtiliausias sielos bangavimas, tai prieblandos šešėlių kalba, tokia intymi ir tokia skaidri. Jas paliksiu mylinčioms širdims.’’
Knygoje esama daug vaizdingų įrašų. Pasitelkusi meninę kalbą J. Čiurlionytė pristato namiškius, detaliai aprašo gimtų namų aplinką, vaizduoja tuometį Druskininkų miestą bei jo nuostabias apylinkes su Ratnyčėlės upele, Nemuno neskubriu vingiavimu, švelniai ošiančiais kvapniais pušynais, Raigardo slėnio didybe ir paslaptingais padavimais, autentiškais Dzūkijos sodžiais, sodiečių buitimi bei jų papročiais.
Šiltuose J. Čiurlionytės vaikystės prisiminimuose atrasta vietos paprastiems Druskininkų miesto žmoneliams, gal, veikiau, keistuoliams: vežėjui Jankeliui, ugniagesiui Lukošiui, varpininkei Jokūbienei, šmaikštuoliui kunigui Vangeliui ir kitiems.
Prieš keturis dešimtmečius išleistame leidinyje atrandami pasakojimai apie Konstantino mokslo metus Plungėje kunigaikščio Oginskio muzikos mokykloje, studijas Varšuvoje, menininko keliones, atostogų nuotykius, skausmingus pirmos meilės išgyvenimus, brangius draugus, to laikmečio kultūros veikėjus.
Žinomas Lietuvos menininkas nuo mažens pasižymėjo linksmybe bei išmone. Knygos skyreliuose ,,Ašariukės’’, ,,Slyvos’’, ,,Žuvautojas’’, ,,Karpiai’’, ,,Sniego karas’’ patalpintos linksmos istorijos, lydėjusios kūrėją vaikystėje.
Taip norisi pabaigai parašyti: ,,Graži knyga!’’. Nuostabioje, pilnoje meilės žodžių raiškoje patalpinta daug įdomios informacijos, kurią, tikriausiai, su malonumu skaitytų kiekvienas besidomintis Čiurlionio kūryba, jo trumpo, bet produktyvaus gyvenimo faktais.
