Eglė Juodvalkė
„Cukraus kalnas arba lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“
Dievinu biografines knygas. Nors tokio pobūdžio istorijose dominuoja nemažai datų, asmeniškumų,
tačiau jas skaityti traukia nesumeluota tikrovė, realūs faktai. Kiekviena istorija savaip duodanti: pasiekimai - moko,
klaidos - perspėja kaip nederėtų
elgtis ir ko vengti.
Du kartus skaičiau Eglės Juodvalkės autobiografinę knygą, pavadintą „Cukraus kalnas arba lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“. Du kartus kopiau cukraus kalnu, slydau juo. Skaitydama puikią knygą turėjau progos arčiau prisiliesti prie Eglės Juodvalkės asmens. Atrodo, sekiojau paskui ją vaikystės gatvėmis Čikagoje. Stovėjau išsigandusi kažkur netoliese, kai gydytojai penkiametei mergaitei paskelbė cukraligės verdiktą. Lindėjau po dideliu svetainės stalu, abiem tėveliams bandant iškrapštyti bailiukę dukrą ir norint ją nugabenti ligoninėn. Skaitydama knygą susitapatinau su knygos autore. Regis, paauglystėje pasislėpusios po apklotu, naktimis kartu vartėme knygų puslapius, godžiai ryjom intriguojančius skaitinius. Alpėjome laižydamos saldainius, kramtomąją gumą - tuos uždraustus diabetikams rojaus vaisius. Vėliau veržėsi jaunystės ambicijos, nerimastingai mintyse šiaušėsi egzistencijos klausimai. Radosi mokslo, teatro, radijo erdvės, meilės potyriai, tuoktuvės, išgyvenimai Europoje su kelionių saldybe bei nesekmėmis, cukraligės išpuoliais bei ligos komplikacijomis... Taigi, šie ir kiti knygoje vardijami įvykiai leido ne tik pažinti, bet pamilti drąsią, nebijančią rizikuoti moterį. Žmogų, mylintį protėvių kultūrą ir visą aprėpiantį pasaulį. Svarbiausia, mylintį gyvenimą, tokį, koks jis duotas Likimo.
Skaitinys informatyvus, naudingas ir tuo pačiu mokantis. Informatyvus, nes savo prisiminimais gerbiama E.Juodvalkė skaitytoją nukelia į tuometę Čikagą, parodo tradicinį emigrantų šeimos gyvenimą, aktyvią lietuvių bendruomenės veiklą.
Daug įdomios informacijos teikia Eglės kelionių aprašymas. Apkeliavusi kone visas Europos šalis: ilgus metus gyvenusi Vokietijoje, išskirtinai pamilusi Graikijos kultūrą, E.Juodvalkė pasakoja ir apie Amerikoje, Kanadoje vykusias keliones, dalinasi patirtais nuotykiais tolimojoje Australijoje, Honkonge, Pietų Afrikoje.
Asmeniški išgyvenimai atskleidžia to meto diabeto kontrolės privalumus bei trūkumus, parodo medicinos vystymasi, demonstruoja JAV ir užsienio šalių sveikatos sistemos skirtumus bei žmonių požiūrį į šią ligą.
Ligos pažinimas ir asmeninė E.Juodvalkės patirtis naudinga ne tik diabetu sergantiesiems ir jų šeimoms, bet ir kiekvienam visuomenės nariui, nes sergantieji yra visuomenės dalis. Todėl ir fiziškai sveikam pasaulio piliečiui pravartu žinoti, kaip padėti į bėdą patekusiam diabetikui, kokiais būdais suteikti pirmąją pagalbą.
Mokomosios medžiagos knygoje apstu. Kiekvienas skaitytojas gali atrasti sau priimtinų pamokų - gebėjimo neprarasti optimizmo, spontaniškumo, polėkio kultūringai ir kokybiškai gyvensenai. Šias pamokas knygoje lydi Eglės šmaikštumas, savikritika.
Skaitytojas knygoje ras neeilinį patriotizmo pavizdį. Kaip žinia, nelengva gimus ir augus svečioje šalyje išsaugoti tėvų perduotą kalbą. Eglė Juodvalkė ne tik raiškiai kalba, rašo, bet ir kuria lietuviškai. Šios moters gyvenimas ir darbai skirti Lietuvai - šaliai, kurią, pasak Eglės, ji myli daugiau nei gimtąją Ameriką. Verta paminėti, Eglė ilgus metus dirbo Miunchene, „Laisvosios Europos“ radijuje, vesdama laidas lietuvių kalba. Kaip jau minejau, savo darbą, kūrybą ir visą gyvenimą dedikavo Lietuvai.
Knyga lengvai skaitosi, esti nuoseklaus ir kartu dinamiško turinio. Karts nuo karto skaitinys verčia nusišypsoti ir aiktelti iš netikėtumo.
Vargiai, ar ši knyga būtų taip sudominusi mane, jei ne asmeninė šeimos istorija. Juokais tariant, diabeto liga „myli“ mus. Cukralige sirgo mano tėvelio tėtis - mano senelis. Diabeto auka tapo jauniausias mano mamos brolis. Kitam mamos broliui, teko kiek vėliau išgirsti šio susirgimo diagnozę. Prieš septynerius metus klastūnė liga pasibeldė į mūsų šeimos duris. Pamojusi pirštu, iš mūsų tarpo išsirinko jaunėlį sūnų... Gal todėl su užsidegimu skaičiau knygą ir, turiu pripažinti, gavau daug pamokų, kurios, reikia manyti, pravers kasdieniškuose kopimuose į ligos ir gyvenimo kalnus. Tikiu, pamokos bus naudingos ir jums, todėl pabaigai pacituosiu paskutiniuosius Eglės Juodvalkės knygos sakinius: ,,O šia knyga norėjau patvirtinti, kad reikia kabintis į gyvenimą visom keturiom, kristi ir keltis, tikėti geresne ateitimi ir jos siekti, net ir beviltiškiausiomis akimirkomis“.
Malonaus skaitymo!
