Dešimtmetis Amerikoje
Žvelgiu į kabantį ant sienos lietuvišką kalendorių. Rytoj kovo 10-oji. Rodos, eilinė, niekuo neypatinga ankstyvo pavasario diena, įsiterpusi tarp dviejų švenčių: Moters dienos ir kovo 11-osios.
Kovo 10-oji - įsimintina mūsų šeimai, nes lygiai prieš dešimt metų išlipome iš lėktuvo ir nedrąsiomis kojomis palietėme Amerikos žemę. Pavargę po ilgos ir varginančios kelionės, stovėjome didelėje oro uosto salėje. Stovėjome nedrąsūs, išsigandę ir šurmuliuojančioje minioje dairėmės seniai nematytų giminaičių veidų. Su savimi teturėjome kelis lagaminus, kuriuose buvo sugrūsti praeito gyvenimo likučiai: vaikų ir suaugusiųjų rūbai, būtiniausi buities rakandai, keli žaislai, pasakų knygos. Be lagaminų turinio, kišenėje slėpėme šiek tiek pinigų. Delnuose spaudėme patį brangiausią turtą – vaikų šiltas rankeles.
Gan šaltai Čikaga sutiko laimės ieškotojų šeimą. Vakarinėse sutemose dūko vėjas, draikydamas į visas puses plaukus. Dargana smelkėsi į kūną. Nuo jos šiurpo oda.
Ne tik oda, bet ir jausmai šiurpo nuo greitkelio, kuriuo lėkėme į pusseserės namus. Viešpatie, nebyliai galvojau, ar ir man taip teks lakstyti šitais, kaip rodėsi, mirties keliais?
Po trijų dienų, praleistų giminaičių namuose, prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Tomis pradžios dienomis nebuvo nei draugų, nei pažįstamų. Neturėjome automobilio. Nebuvo nieko, tik paslaptinga, neretai bauginanti nežinia ir tuščia išnuomuoto buto erdvė, apstatyta palaikiais kažkieno atiduotais baldais – lova, kurioje miegojo vaikai, čiužiniu ant grindų, senu stalu, šešiomis kėdėmis. Suspausdavo širdį žiūrint į vaikus. Berniukai žaisdavo su keliais iš Lietuvos atgabentais žaislais ir … namiškių šlepetėmis. Apavas jiems atstojo mašinas, lėktuvus. Šlepetėmis jie stumdė ir skraidino savo vaikiško pasaulio svajones, žaidė gražų ateities gyvenimą.
Atsimenu, praėjus dviem savaitėm nuo atvykimo dienos, du išdykėliai pradėjo lankyti vietinę mokyklą. Baugu buvo juos paleisti į svetimą erdvę. Kaip jie ten, galvojom, be kalbos adaptuosis? Kaip mokysis tarp svetimšalių?
Juokiuosi prisiminusi epizodą. Sugrįžęs kartą iš mokyklos, mažasis pasigyrė sakydamas: ,,Viena mergaitė pietums valgė traškučius. Ir aš labai norėjau. Paprašiau jos pasidalinti. Palauk, palauk, sakau, kaip gi tu paprašei, jei tu nemoki kalbėti angliškai? Aš tik ištiesiau ranką, o ji suprato, ko noriu, ir davė man ,,čipsų’’- nuoširdžiai paaiškino pūstažandis jaunėlis. Taigi, vaikai be kompleksų tiesė rankas į naują gyvenimą. Delnuosna jiems tūpė draugystė, žinios, naujos kultūros pažinimas.
Adaptavomės ir mes – suaugusieji. Tik adaptacinis laikotarpis mums užtruko kur kas ilgiau, nei vaikams. Pagalvojus, išeitų visai linksmas pasakojimas, jei jame patalpintume visus išgyventus kuriozus, tuos momentus, kada per nežinojimą, kalbos nemokėjimą kūrėme anekdotines situacijas. Pasakodami jas - juokėmės vieni iš kitų, mokėmės. Oi, kiek kartų tomis dienomis per nugarą varvėjo šaltas prakaitas. Kiek kartų akys rasojo ašaromis. Kiek būta daug nostalgijos, jausmų sumaišties. Kiek atsitiktinai sutiktome žmonių, kurių geranoriška pagalba ir patarimai niekada nepasimirš.
Taip diena po dienos, tarp kasdienybės atradimų ir širdgėlos, tarp emigracijos audrų ir pragiedrulių praėjo dešimtmetis - ne toks jau mažas laiko tarpas.
03-09-2010
