Dievo memorandumas
Priimk mano patarimą.
Aš girdžiu, kaip tu verki.
Tavo verksmas perskrodžia tamsą, prasisunkia pro debesis, susimaišo su žvaigždžių šviesa ir pasiekia mano širdį saulės spinduliu.
Kenčiu girdėdamas, kaip inksčia į spąstus patekęs kiškis, kaip cypauja iš lizdo iškritęs žvirblio jauniklis...
Žinok, kad girdžiu ir tave.
Aš palengvinsiu tavo širdgėlą, nes aš žinau jos priežastį, žinau, kokiais vaistais ji gydoma.
Tu verki, nes, bėgant metams, išblėso tavo vaikystės svajonės.
Tu verki, nes nepatinki pats sau – juk taip dažnai tave užklumpa nesėkmės.
Tu verki, nes visas savo galimybes išmainei į saugumo jausmą.
Tu verki, nes tavo individualumas ištirpo minioje.
Tu verki, nes iššvaistei visus savo talentus.
Pažvelgi į savo atspindį vandenyje ir išsigandęs nusisuki – kokia žmogysta iš ten spokso į tave bekraujėmis gėdos akimis?
Kur dingo tavo manierų grakštumas, kūno grožis, judesių greitis, minčių skaidrumas, liežuvio miklumas? Kas tave apvogė? Ar pažįsti vagį taip pat gerai, kaip pažįstu jį aš?
Buvo laikas, kai tu padėdavai galvą ant žolės tėvo pievoje, žvelgdavai į didingus debesis ir nė kiek neabejodavai: ateis laikas, ir visas Babilono auksas bus tavo.
Ir tikėjai, kad pranoksi išmintimi patį Saliamoną, nes taip buvo parašyta knygose.
Manei, keisis metų laikai, ir sužydės pagaliau tavo rojaus sodai.
Ar meni, kas tavyje pasėjo tas vilties sėklas, kas pagimdė tas svajones?
Negali prisiminti.
Neprisimeni akimirkos, kai iš motinos įsčių pasirodei šiame pasaulyje, ir aš tada paliečiau tavo kaktą. Tada tau į ausį aš šnibždėjau paslaptį.
Ar meni ją?
Ne. Tu ją pamiršai.
Metai suardė tavo atmintį, jie pripildė tavo širdį baimės, abejonių ir nerimo... ir nuoskaudų, ir neapykantos. Nebeliko tavyje vietos džiaugsmingiems prisiminimams, tą vietą užėmė atminties siaubūnai.
Neberaudok. Esu su tavimi... ši akimirka tau yra lemtinga. Visa, kas buvo, jau praeitis. Tu tarsi snaudei motinos įsčiose. Vakar diena mirė. Te mirusiuosios laidoja mirusieji.
Šiandien keliesi iš gyvųjų numirėlių.
Kaip Elijas, tris sykius pašaukęs Viešpatį, atgaivino našlės sūnų, aš šiandieną tave prikeliu gyventi iš naujo.
Kaip Eliša atgaivino Šunemo moters sūnų ant šio atsigulęs, taip ir aš savo burną priglausiu prie tavosios, savo akis – prie tavųjų, savo rankas – prie tavo rankų, ir tavo kūnas vėl sušils.
Šiandieną liepiu tau keltis iš pasmerktosios lemties rūsio, kaip kad Jėzus liepė Lozoriui, ir pradėti naują gyvenimą.
Šiandieną tavo gimtadienis. Naujo gyvenimo pradžia. Anas gyvenimas tebuvo repeticija. Uždanga pakilo vėl. Tave stebi pasaulis, jis laukia, kada galės dovanoti tau savo aplodismentus. Dabar tau pasiseks.
Uždek žvakes. Pasidalyk savo duona. Išpilstyk vyną. Tu atgimei!
Kaip drugelis, išsiritęs iš lėliukės, tu pakilsi skristi... tu kilsi aukštyn, ir niekas nesutrukdys tau siekti didžiųjų gyvenimo turtų.
Pajausk mano ranką ant savo kaktos.
Priimk mano išmintį.
Leisk man atskleisti tau paslaptį, kurią tu girdėjai gimdamas ir kurią užmiršai gyvendamas.
Esi didžiausias stebuklas.
Taip, esi didžiausias pasaulio stebuklas.
Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdai gimęs.
Visi juos išgirsta.
Tačiau tu tuos žodžius pamiršai. Nepatikėjai manimi. Ir nieko neįvyko per visus tavo gyvenimo metus, kad tas netikėjimas būtų numaldytas. Kaip galėjai tikėti, kad esi stebuklas, jei tave ištisai lydėjo nesėkmės? Jei nesisekė net menkiausi darbai? Net paprasčiausi įsipareigojimai? Jei kamavaisi nežinodamas, kur rytoj gausi duonos kasdieninės?
Gana! Pralietas pienas surūgo. Ir vis dėlto – kiek siunčiau pranašų, kiek išminčių, poetų, menininkų, kiek kompozitorių, mokslininkų, filosofų ar žinianešių, idant jie praneštų tau, kad esi dieviškas, kad atskleistų tau sėkmės paslaptis.
Aš vis dar tave myliu ir esu su tavimi. Tariu tau šiuos žodžius, nes išsipildė pranašystė, kad Viešpats vėl palies tave savo rankomis, ir tu prisikelsi.
Paliečiau tave vėl.
Antrą kartą.
Tu esi mano išgelbėtasis.
Argi nežinojai nuo pradžių pradžios, argi negirdėjai, argi tau nebuvo sakyta, kad esi paslėptas dieviškumas, Dievas, vaidinantis kvailį?
Tau buvo pranešta, kad esi ypatingas kūrinys, kilnaus proto, neribotų gebėjimų, žavaus pavidalo ir grakščių judesių – kaip tikras angelas, kaip Dievas.
Buvo pasakyta, kad esi žemės druska.
Tau buvo atskleista paslaptis, kaip pajudinti kalnus.
Tačiau tu nepatikėjai. Sudeginai žemėlapį, kuriame buvo sužymėti keliai į laimę, atsisakei teisės į ramybę, užpūtei žvakes, kurios buvo sustatytos tavo šlovės kelio pakraščiuose. Tada tu ėmei klupinėti, paklydai, išsigandai, atsidūrei savigailos ir beprasmybės tamsoje, nugarmėjai į paties susikurtą pragarą.
Paskui tu verkei ir daužeisi į krūtinę, keikdamas lemtį, nes niekaip negalėjai susitaikyti su savo apgailėtinų minčių ir tingių darbų pasekmėmis... tada ėmei ieškoti atpirkimo ožių, kad suverstum jiems visą atsakomybę už savo nesėkmes. Vienas atpirkimo ožys greitai atsirado.
Tu apkaltinai mane!
Raudojai, esą visi trūkumai, menkas gyvenimas ir galimybių stoka, ir nesėkmės – tai Dievo valia!
Klydai!
Pažvelkime atidžiau. Pirmučiausia išvardykime, ko tau trūksta. Nes kaipgi galiu siūlyti tau pradėti naują gyvenimą, jei neturi reikiamų įrankių?
Ar tu aklas? Ar neregi, kaip kyla ir leidžiasi saulė?
Ne. Tu regi... ir šimtai milijonų receptorių, kuriais aš aprūpinau tavo akis, leidžia tau gėrėtis nuostabiais vaizdais: medžių lapais, krintančiomis snaigėmis, vandens tvenkiniu, erelio skrydžiu, žaidžiančiu vaiku, debesimis danguje, žvaigždėmis, rožės žiedu, mylimojo žvilgsniu. Štai toks yra vienas tavo palaiminimas.
Ar tu kurčias? Ar vaiko verksmas nepatraukia tavo dėmesio?
Ne. Tu girdi. Aš tave aprūpinau instrumentu, kuris padeda tau išgirsti lapų šnaresį, bangų mūšą, operos didybę, paukščio giesmę, vaiko juoką... ir žodžius „Aš tave myliu“. Štai toks yra tavo antrasis palaiminimas.
Ar tu nebylys? Ar iš tavo lūpų neskrieja žodžiai?
Ne. Tu gali kalbėti. Tu kalbi taip, kaip nekalba joks kitas mano kūrinys. Tavo žodžiai gali numaldyti pyktį, praskaidrinti nuotaiką nuliūdusiam žmogui, paskatinti neryžtingąjį, pralinksminti nelaimingąjį, pagirti to vertą, sušildyti vienišąjį, padrąsinti pralaimėjusįjį, pamokyti nežinantįjį. Tu gali pasakyti „Aš tave myliu“. Tai dar vienas palaiminimas.
Gal tu paralyžuotas? Esi visiškas bejėgis?
Ne. Tu gali judėti. Tu nesi medis, pasmerktas mažame žemės plotelyje kęsti vėjo patyčias. Gali atsistoti ir nubėgti, šokti ir dirbti, nes daviau tau raumenų jėgą ir kaulus, aprūpinau tave nervų raizginiu, kad ši visa sistema galėtų vykdyti tavo nurodymus. Dar vienas palaiminimas.
Gal tavęs niekas nemyli? Gal nieko nemyli tu pats? Kankiniesi vienatvėje naktis ir dienas?
Ne. Jau ne. Jau žinai meilės paslaptį: jei nori būti mylimas, turi mylėti pats. Turi dovanoti savo meilę ir nieko nesitikėti mainais. Nes apskaičiuota meilė nėra tikroji meilė. O nesavanaudiška meilė pati savaime yra atlygis. Net jei negausi meilės atgal, tavoji, atiduota kitiems, nebus prarasta, ji grįš ir išvalys tavo širdį. Štai tau kitas palaiminimas. Suskaičiuok jį du kartus.
Ar tavo širdis nesveika? Palaikydama tau gyvybę, ji dejuoja iš skausmo?
Ne. Tavo širdis stipri. Paliesk savo krūtinę – pajusi jos ritmą, jos darbą, kuris tęsiasi valanda iš valandos, diena iš dienos... trisdešimt šeši milijonai dūžių per metus ar miegi, ar vaikštai, ar dirbi. Ji varinėja kraują tavo arterijomis ir venomis – šeši šimtai tūkstančių galonų per metus. Žmogus tokio mechanizmo nesukurtų niekada. Dar vienas palaiminimas.
Ar sergi, kokia baisia odos liga? Žmonės, pamatę tave, nusisuka iš siaubo?
Ne. Tavo oda švari, tai – stebuklingas kūrinys, kurį tu privalai prižiūrėti, rūpintis juo. Geležis laikui bėgant netenka blizgesio ir ima rūdyti, bet tavo oda – ne. Kiečiausi metalai sudyla, bet tavo kūną dengiantis sluoksnis, kurį tau daviau aš – ne. Nes jis nuolat pats atsinaujina, senas ląsteles keičia naujos. Štai tau dar vienas palaiminimas.
Gal nesveiki tavo plaučiai? Tau sunku kvėpuoti ir palaikyti kūno gyvybę?
Ne. Jie veikia net nepalankiausiomis sąlygomis ir nepalankiausioje aplinkoje, kurią tu pats ir sukūrei. Jie teikia tavo kūnui gyvybę palaikantį deguonį ir pašalina anglies dvideginį. Vėl palaiminimas.
Ar tavo kraujas nesveikas? Gal jis vandeningas ar pūlingas?
Ne. Tavo kraujyje yra dvidešimt du trilijonai kraujo kūnelių, o kiekviename jų – milijonai molekulių. Kiekvieną sekundę miršta du milijonai kraujo ląstelių, ir jas pakeičia naujos. Ir taip – nuo pat tavo gimimo. Dar vienas palaiminimas.
Gal tavo silpnas protas? Negali mąstyti?
Ne. Tavo smegenys – pati sudėtingiausia visatos struktūra. Jos sveria tik tris svarus, tačiau jas sudaro trylika milijardų nervų ląstelių – tai tris kartus daugiau, nei pasaulyje gyvena žmonių. Jos fiksuoja kiekvieną garsą, kiekvieną kvapą, kiekvieną vaizdą, - ir taip nuo pat tavo gimimo dienos. Jose saugomas kiekvienas tavo gyvenimo įvykis, jis tik ir laukia, kol tu jį prisiminsi. Kad smegenims būtų lengviau valdyti kūną, aš išraizgiau jį nervų tinklu, skausmo ir temperatūros detektoriais. Nėra pasaulyje didesnio stebuklo nei tu.
Tu – pats puikiausias mano kūrinys.
Turi tiek energijos, kad gali sugriauti didžiausią pasaulio miestą... arba jį atstatyti.
Gal tu vargšas? Tavo piniginėje nėra nei aukso, nei sidabro?
Ne. Esi turtingas. Juk ką tik suskaičiavome tavo turtus. Pažiūrėk sąrašą. Dar sykį suskaičiuok, ką turi!
Kodėl išdavei save?
Kodėl raudi, esą visi žmonijos palaiminimai iš tavęs atimti?
Kodėl meluoji pats sau, kad neturi galios pakeisti savo gyvenimo? Argi neturi talentų, jausmų, gebėjimų, išdidumo, instinktų? Ar tavęs niekada neaplanko viltis? Kodėl tūnai susigūžęs šešėliuos ir telauki išganymo nebūtyje ar pragaro drėgmėje?
Tau duota tiek daug. Palaiminimai liejas per kraštus, o tu jų nepastebi, elgiesi tarsi prabangos sugadintas vaikas...
Atsakyk man.
Atsakyk pats sau.
Ar rastum seną, turtingą ir ligotą turtuolį, kuris nesutiktų atiduoti už tavo palaiminimus viso savo aukso? Už tuos palaiminimus, kurių tu nepastebi?
Didžiausia laimės ir sėkmės paslaptis yra tokia: tu dabar turi visa, ko reikia, kad pakiltum į didybės viršūnę. Tu turi lobį – tai tavieji įrankiai, kuriais, pradėjęs šiandien, susikursi naujo ir geresnio gyvenimo pamatus.
Todėl ir sakau tau: susiskaičiuok savo palaiminimus ir suprask, kad esi didingiausias mano kūrinys. Tai pirmasis priesakas, kuriam turi paklusti, jei nori padaryti didžiausią pasaulio stebuklą – prisikelti iš gyvųjų numirėlių.
Ir padėkok už tas pamokas, kurias išmokai gyvendamas skurde. Nes ne tas vargšas, kuris mažai turi, o tas, kuris daug nori. Štai kodėl pasitenkinimas priklauso ne nuo turimų dalykų... jis prilauso nuo dalykų, be kurių tu gali gyventi.
Kur tos kliūtys, kurios lėmė tavo nesėkmes? Jos egzistuoja tik tavo prote.
Susiskaičiuok savo palaiminimus.
Antrasis priesakas yra toks: parodyk, koks esi unikalus.
O dabar tu graužiesi, negali atleisti sau savo nesėkmių, tave žlugdo neapykanta sau pačiam, tu bjauriesi nusikaltimais sau ir kitiems.
Tu sutrikęs?
Stebiesi, kad aš tau atleidžiu tau tavo nesėkmes, prasižengimus, apgailėtiną elgesį? Stebiesi, nes pats sau atleisti negali.
Kreipiuosi į tave dėl trijų priežasčių.
Tau manęs reikia. Tau nelemta žlugti pilkoje vidutinybės masėje. Ir... tu esi unikalus.
Štai Rembranto paveikslai, Dega bronza, Stradivarijaus smuikai, Šekspyro pjesės, - tie kūriniai vertingi dėl dviejų priežasčių: pirma, jų kūrėjai buvo tikri meistrai, antra, tokių kūrinių yra labai nedaug. Ir vis dėlto jų daugiau nei vienas.
O jeigu taip, tu esi vertingiausias kūrinys visame pasaulyje, nes žinai, kas tave sukūrė, ir toks esi vienintelis. Žemėje gyveno milijardai žmonių, bet tokio kaip tu nebuvo nuo laikų pradžios.
Ir nebus niekada.
O tu savo unikalumo visai nevertini.
Vis dėlto toks esi vienas ir vienintelis.
Tu čia radaisi iš tavo tėvo ir motinos meilės.
Ir, kaip kiekvienas vaikas, atsinešei su savimi žinią, kad aš neatėmiau iš žmogaus drąsos.
Susijungė dvi ląstelės, kiekviena turinti po dvidešimt tris chromosomas. O kiekvienoje chromosomoje – šimtai genų, kurie lemia visas tavo ypatybes: nuo akių spalvos iki tavo manierų žavesio ir smegenų dydžio.
Atsiradai tu!
Vienintelis toks.
Rečiausias iš rečiausių.
Neįkainuojamas lobis, kurio proto savybės, kalbos ir elgsenos ypatybės, ir išvaizda tokie, kokių neturi daugiau nė vienas žmogus. Nė vienas iš tų, kurie gyveno, gyvena ir gyvens.
Tad kodėl gi save vertini keliais menkais ccntais, nors iš tiesų esi vertas ištisų lobių?
Kodėl klausaisi tų, kurie tave menkina... dar blogiau: kodėl jais tiki?
Paklausyk mano patarimo. Neslėpk savo unikalumo tamsoje. Parodyk jį visiems. Parodyk pasauliui. Būk kitoks nei tavo broliai, kitoks nei jūsų lyderiai, kitoks nei vidutinybės. Niekada nesielk kaip kiti. Nieko nemėgdžiok. Nes nežinosi, ką mėgdžioji. Jei imsi mėgdžioti blogą žmogų, visada tapsi blogesnis nei jis. O jei pradėsi mėgdžioti gerą žmogų, toks geras niekada netapsi. Todėl nieko nemėgdžiok. Būk tas, kas esi. Parodyk pasauliui savo unikalumą, ir pasaulis apipils tave auksu. Štai toks yra antrasis priesakas – parodyk savo unikalumą.
Daviau tau du priesakus.
Susiskaičiuok savo palaiminimus! Parodyk savo unikalumą!
Nėra kliūčių. Tu nesi vidutinybė.
Linktelėjai galvą. Sunkiai šyptelėjai. Pripažinai, kad apgaudinėjai pats save.
Koks kitas tavo nusiskundimas? Sakai, kad galimybės tave nuolat aplenkia?
Paklausyk mano patarimo. Duosiu priesaką, kuris padės tau siekti sėkmės, kad ir ką darytum. Prieš daugel amžių buvo tas priesakas duotas tavo protėviams nuo kalno viršūnės. Kai kurie atkreipė dėmesį į jį ir jų gyvenimus pripildė laimės vaisiai, sėkmė, auksas, dvasios ramybė. Tačiau daugelis nepaklausė. Jie puolė ieškoti magiškų priemonių, pasuko aplinkkeliu, ėmė laukti velnio, kurio vardas laimė, kad šis apipiltų juos gyvenimo turtais. Laukė jie veltui, kaip ir tu veltui laukei... raudojo jie, kaip ir tu raudojai, ir suvertė kaltę dėl savo nesėkmių man.
Priesakas yra paprastas. Juo gali pasinaudoti kiekvienas: senas ar jaunas, elgeta ar karalius, baltas ar juodas, vyras ar moteris... Nes iš visų rašytų ar žodžiu perduotų patarimų, kaip siekti sėkmės, tik vienas visad pasiteisina: jei kas prašys tavęs nueiti su juo vieną mylią, tu nueik dvi.
Toks trečiasis priesakas... paslaptis, kuri, kai ją pažinsi, dovanos tau nesvajotą turtą ir pripažinimą. Nueik papildomą mylią!
Vienintelė tikra sėkmės sąlyga yra tokia: visad padaryk daugiau ir geriau pasitarnauk, nei iš tavęs buvo prašyta. Padaryk daugiau, kad ir ką darytum. Tai įprotis, kurio laikėsi visi sėkmės lydimi žmonės nuo pačios laikų pradžios. Ir todėl sakau, kad trumpiausias kelias, kuris tave nuves į vidutinybės gyvenimą, yra daryti tik tą darbą, už kurį tau sumoka.
Jei tau duos sidabro mažiau, nei tu būsi davęs darbo, nemanyk, kad esi apgautas. Nes gyvenimas – tarsi švytuoklė: jei už šiandien išlietą prakaitą nebus atlyginta iš karto, tai atlygis ateis rytoj – dešimteriopas.
Vidutinybės niekada nesiryžta nueiti dar vienos mylios. Toks žmogus tariasi, esą padaręs daugiau, nei suderėta, bus apgautas. Bet tu gi nesi vidutinybė. Nueiti dar vieną mylią yra privilegija, kurią tu turi priimti savo iniciatyva. Nevenk tokių galimybių, o jei padarysi mažai kaip ir kiti, dėl savo nesėkmių kaltink tik pats save.
Nepasitarnavęs atlygio negausi. Priežastis ir pasekmė, priemonės ir tikslas, sėklos ir vaisiai – viena negali būti atskirta nuo kita. Priežastyje jau slypi pasekmė, priemonėje – tikslas, sėkloje – vaisius.
Nueik dar vieną mylią.
Nebijok, kad šeimininkas bus nedėkingas. Stenkis jam pasitarnauti kuo geriau.
Ne jis, o aš tau būsiu skolingas, tad kiekviena papildoma tarnystės minutė, kiekvienas papildomas judesys bus atlygintas. Nesikrimsk, jei ilgai nesulauki atlygio. Nes kuo ilgiau jis užlaikomas, tuo geriau tau... gausi ir atlygį, ir palūkanas.
Sėkmei negali įsakyti, gali ją tik pelnyti. Ir dabar jau žinai, didžią paslaptį, kaip džiaugtis jos nepaprastais vaisiais.
Nueik dar vieną mylią!
Kur tas laukas, kuriame stovėdamas tu vakar dejavai, kad nėra galimybių? Apsižvalgyk! Kur vakar buvo piktžolės, tu išdidžiai eini auksiniu kilimu. Niekas nepasikeitė – tik tu. Tačiau tu esi viskas.
Esi stebuklas.
Didžiausias pasaulyje.
Dabar jau žinai tris laimės ir sėkmės paslaptis.
Susiskaičiuok savo palaiminimus! Parodyk savo unikalumą! Nueik dar vieną mylią!
Būk kantrus. Skaičiuok palaiminimus dėkingai, skelbk unikalumą išdidžiai, eik dar vieną mylią, paskui – dar vieną nedelsdamas nė akimirkos. Tai, ką gausi sunkiausiai, bus tavo ilgiausiai. O pelnę turtą savo darbu brangina jį labiau nei tie, kurie jį paveldi.
Kai pradėsi naują gyvenimą, nesibaimink. Nebijok rizikuoti, nes kas bijo žengti pirmą žingsnį, niekad nežengs ir antrojo. Dabar jau žinai, kad esi stebuklas, o kur stebuklas, ten baimei ne vieta.
Būk išdidus. Radaisi ne iš Kūrėjo užgaidos, ne gyvenimo laboratorijoje. Nesi nesuvokiamų jėgų vergas. Tu – tikslinga mano jėgos ir meilės apraiška.
Jausk mano ranką. Išgirsk mano žodžius.
Tau reikia manęs, o man – tavęs.
Mes abu perkeisime pasaulį. Padarysime stebuklą. Ką tai mums reiškia? Mes abu stebuklai ir dabar turime vienas kitą.
Nebuvau praradęs tikėjimo tavimi nuo tos dienos, kai milžiniška būties banga išmetė tave bejėgį į smėlėtus gyvenimo krantus. Jei matuočiau laiką tavo matais, tai įvyko daugiau kaip prieš penkis šimtus milijonų metų. Būta daugybės modelių, daugybės pavidalų, dydžių, - kol galų gale prieš trisdešimt tūkstančių metų pasiekiau tobulumą – sukūriau tave. Daugiau tavęs nebetobulinau.
Nes argi galima stebuklą padaryti stebuklingesnį? Nuostabu buvo tave matyti. Aš buvau patenkintas. Daviau tau šį pasaulį, leidau tau jį valdyti. O kad būtum stipresnis, uždėjau ant tavęs savo rankas dar kartą ir apdovanojau tave galiomis, kurių neturi jokia kita būtybė visoje visatoje.
Daviau tau galią mąstyti
Daviau tau galią mylėti
Daviau tau galią trokšti
Daviau tau galią juoktis
Daviau tau galią įsivaizduoti
Daviau tau galią kurti
Daviau tau galią planuoti
Daviau tau galią kalbėti
Daviau tau galią melstis
Mano pasididžiavimas tavimi – beribis. Esi mano didžiausias kūrinys, nuostabiausias iš stebuklų. Tobula gyva būtybė. Tokia, kuri gali prisitaikyti prie bet kokio klimato, pakelti visus sunkumus, atremti visus iššūkius. Kuri sugeba pati tvarkytis savo likimą – neįsikišus man. Kuri suvokia protu, o ne instinktais, ir kuri moka nuspręsti, koks veiksmas yra geriausias jai ir visai žmonijai.
Priartėjome prie ketvirtojo sėkmės ir laimės priesako. Daviau tau dar vieną galią. Tokią didelę, kad net mano angelai jos neturi.
Daviau tau... galią rinktis.
Turėdamas ją, pakilai viršum angelų... nes angelai negali rinktis nuodėmės. Daviau tau galią visiškai valdyti savo lemtį. Liepiau tau savo laisva valia pasirinkti savo prigimtį.
Nei dangiškas, nei žemiškas savo prigimtimi, galėjai rinktis, kas tau labiau patinka. Galėjai pasirinkti kritimą į žemesnes būties formas, galėjai, skatinamas savo sielos, pasirinkti atgimimą dieviškose sferose.
Aš niekada nebuvau atėmęs iš tavęs didžios galios – galios rinktis.
O kaip pasielgei tu? Pažvelk į save. Prisimink gyvenime padarytus pasirinkimus – kiekgi buvo tokių, kad tu pultum ant kelių ir maldautum leisti tau rinktis kitaip, jei tai būtų įmanoma?
Praeitis yra praeitis... Dabar tu žinai ketvirtąjį sėkmės ir laimės priesaką.
Rinkis išmintingai, nes tau duota tokia galia.
Rinkis mylėti... nesirink neapkęsti
Rinkis juoktis... nesirink verkti
Rinkis kurti... nesirink griauti
Rinkis stengtis ... nesirink nuleisti rankų
Rinkis šlovinti... nesirink skleisti paskalų
Rinkis gydyti... nesirink žeisti
Rinkis duoti... nesirink vogti
Rinkis veikti... nesirink delsti
Rinkis augti... nesirink degraduoti
Rinkis melstis... nesirink piktžodžiauti
Rinkis gyventi... nesirink mirti
Dabar jau žinai, kad visos tavo nesėkmės – tai ne mano kaltė. Tau buvo suteiktos visos galios... tad poelgių ir pasekmių visuma, kuri tave nubloškė į žmonijos šiūkšlyną, yra tavo darbas, o ne mano. Mano galios dovanos pasirodė per didelės tavo menkai prigimčiai. Tačiau dabar tu paaugai, ir žemės vaisiai bus tavo.
Tu daugiau nei žmogiškoji būtybė... tu – žmogiškasis tapsmas.
Gali daryti didžius stebuklus. Tavo galimybės – neribotos. Kas dar iš mano kūrinių pažabojo ugnį? Kas nugalėjo Žemės traukos jėgą? Perskrodė dangų? Išmoko gydyti ligas?
Daugiau nesimenkink!
Nesitenkink gyvenimo trupiniais!
Nuo šios dienos neslėpk savo talentų!
Prisimink vaiką, kuris mėgdavo sakyti „Kai būsiu didelis...“ Paskui jis kurį laiką kartojo „Kai sukursiu šeimą...“ Tačiau ką tai galų gale reiškia? Vėliau jis tarė: „O kai išeisiu į pensiją...“ Kai išėjo į pensiją, jis atsigręžė atgal į nueitą kelią – tuščiuos laukuos blaškės vėjas, viskas buvo prarasta...
Džiaukis šia diena šiandieną, o rytojumi džiaugsies rytoj.
Padarei didžiausią pasaulio stebuklą.
Prisikėlei iš mirusiųjų.
Nebekamuos tavęs savigaila, kiekviena nauja diena bus tau džiaugsmingas iššūkis.
Tu atgimei... tačiau vis tiek gali rinktis nesėkmę ir neviltį arba sėkmę ir laimę. Viskas priklauso nuo tavęs. Tik nuo tavęs. O aš galiu tik stebėti... ir didžiuotis arba liūdėti.
Prisiminki keturis laimės ir sėkmės priesakus.
Susiskaičiuok savo palaiminimus.
Parodyk savo unikalumą!
Nueik dar vieną mylią!
Išmintingai rinkis.
Ir dar: viską daryk su meile. Mylėk save, mylėk žmones, mylėk mane.
Nusišluostyk ašaras. Štai – imk mano ranką ir išsitiesk.
Leisk, nuplėšiu nuo tavęs įkapių rūbus...
Tai diena, kurią tu buvai pasižymėjęs.
