Gandrai
Komentarų skiltyje patalpinta nuoroda ir švelnūs pamąstymai apie gandrus nunešė mane į vaikystę, į Nemuno deltą, į Rusnę, į gimtąją Žvejų gatvelę (buvęs unikalus Skirvytės 20 sodybų gatvinis kaimas yra paskelbtas architektūros paminklu). Ties Pakalnės upės pylimu prabėgo mano ir dvynio brolio kūdikystės dienos. Toje pačioje gatvelėje vis dar tebestovi šimtametis močiutės namelis. Jame leisdavome vaikystės vasaras.
Tiek daug spalvingų prisiminimų išlikusių iš
tų dienų. Gal todėl, nuvažiavus į Lietuvą, norisi aplankyti Rusnę – senųjų
rusniškių vadintą Rusnalę - tą nuostabų Vakarų Lietuvos gamtos kampelį,
ypatingą salą, kurią, anot Pamario gyventojų, potvyniai po smiltį per amžius
supylė.
Salos krantuosna nuo seno taškosi Nemuno, Kuršių marių vandenys, srūva Skirvytės, Pakalnės upės. Tai - gražioji Lietuvos Venecija, su dažnais potvyniais ir atoslūgiais, su senais gluosniais pakelėse, su nendrėmis dengtais stogais, pavasariniu stintų kvapu, su vokiškais užrašais ant senų medinių namų ir kapinaičių kryžių, su gandralizdžiais. Kažkada Rusnės saloje buvo priskaičiuojama arti šimto gandrų porų. Įsivaizduojate, kiek daug!
Šalia močiutės trobelės gyveno trys moterys, trys keistuolės: Marta Druskytė (rusniškiai ją Druskike vadindavo), Ėvikė Kėkštaitė (Eva Kogshts) ir namo šeimininkė, našlė Eva Krygerienė. Visos jos jau kažin kada iškeliavusios Anapilin, bet jų namai gyvi ligi šiol. Du šimtmečius gyvuojančioje sodyboje šiuo metu įkurtas entnografinis muziejus. Vasaros metu joje vyksta klojimo teatro spektakliai. Lankosi daug svečių. Šį muziejų ypač pamėgo turistai iš Vokietijos.
Prisimenu sodyboje gyvenusias moteris. Rodos, jaučiu jų charakterius, kalbėseną. Gyvai prisimenu jų buitį. Užuodžiu namų kvapą. Net šulinio vandenį menu. Jis buvo tarsi nudažytas, gelsvas, it šaltmėčių arbata. Gal dėl to geltonumo, atrodė skanesnis.
Atsimenu, išsimiegojusi ryte, praverdavau močiutės nameliuko duris. Lauke - šilta, saulėta, gražu. Ryto gaiva alsuodavo močiutės sodelis, apsodintas gražiausiomis gėlėmis, pilnas serbentų, sirpstančių vyšnių. O prieš akis… gandrai, gagenantys ant minėtos kaimynių sodybos klojimo stogo. Paslaptingi paukščiai ir jų didžiulis lizdas keldavo pagarbą, net man, ne ką išmanančiam vaikui.
Rusnės gyventojai nuo seno įpratę mylėti gandrus. Skaitau ištrauką iš Vytauto Kaltenio rašinio apie Rusnę, pavadinto ,,Rasa ant briedžio ragų‘‘: ,,Jonas Gaigalas, savamokslis ornitologas iš Vorusnės, pasakojo, kad pas Meikius ant kamino užpernai gandrai susikrovė lizdą ir susidėjo kiaušinius. Senutė ligonė šalo, kol gandrai neišperėjo ir neišskrido. Pavasarį vėl sugrįžo ir pradėjo nešti ant to paties kamino. Bet Meikių Martynas pakišo tinklelį, kai gandrai susikrovė, lizdą su tuo tinkleliu perkėlė ant tvarto. Paukščiai dar keletą žagarų atnešė į seną vietą, bet paskui pasisukiojo, pasisukiojo ir nusilenkė žmonėms, ėmė tvarkytis perkeltame lizde.“
Žmonės rūpinasi didingų paukščių gerove. Aukojasi dėl jų. Juk neveltui liaudyje sakoma: „Kur gandras peri, ten perkūnas netrenkia“.
04-01-2010
