Dovilė Zelčiūtė ,,Gastrolės’’
Romano ,,Gastrolės’’autorė - poetė, eseistė, dramaturgė Dovilė Zelčiūtė - gimė ir augo Kaune, garsių teatralų Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus šeimoje. Pokalbiai apie teatrą, pasiruošimas spektakliams, scenos monologai ir diologai, teatro užkulisinis gyvenims, gastrolės – aplinka, kurioje prabėgo D. Zelčiūtės vaikystė, paaugliškos dienos. Spalvingame gyvenime maišėsi skurdoka tarybinė tikrovė, spektaklių frazės ir simboliai, poezija, asmeniškos patirtys.
Taigi, nupūtusi dulkių sluoksnį nuo atmintyje gyvenančių vaizdinių ir išjautų, D.Zelčiūtė sukuria unikalią ir gan intymią istoriją. Praeitis romane transformuota, pateikiama improvizuotai, jai nepašykštėta humoro bei lengvos ironijos.
Skaitant romaną, susidaro įspūdis, jog tai autobiografinis pasakojimas. Ši įžvalga paneigiama. Pasak autorės, romano puslapiuose ji stengėsi perteikti tik išgyventas emocines jausenas, visa kita – kūrybinė išmonė.
Romano siužetas skaitytojus nukelia į sovietinę Lietuvą, į Kauno miesto gatves, į Lietuvos provincijos kultūros namų bei mokyklų sales, į pajūrį. Knygoje detaliai atkartoti tarybmečio gyvensenos ypatumai, aprašomos tam laikmečiui būdingos aplinkos, buities net aprangos detalės. Romano siužetuose šmėkšteli uolūs partiečiai, parodomi sistemos nuolankūs vykdytojai ir maištininkai.
D. Zelčiūtė rašo gyvai ir tikroviškai, rodos, kalba ne apie jau istorija tapusia praeitį, o apie vakar dienos įvykius. Tekstas lengvai skaitosi, kalba neįmantri, kasdieniška.
Knygos pagrindinei herojai Akvilei vienintele tikrovė yra meilė. Meilės objektas – talentingas ir drąsus aktorius Vanagas.Asmeniškos nuoskaudos, tarybinės sistemos neigiami niuancai, simpatišką keturiasdešimtmetį garmina į girtuoklystės prarają. Bet jis ir toks žavus Akvilei. Paaugliškai įsimylėjusi mergaitė, provokuoja susitikimus su aktoriumi, trokšta su juo tiek dvasinės, tiek fizinės būties. Gabiai, eiles kuriančiai mergaitei, nėra abejingas ir aktorius, tačiau jo simpatija pasireiškia daugiau kaip vaikui, kaip niekada neturėtai dukrai. Tuo tarpu, lakios fantazijos savininkė Akvilė įtiki savyje brandinanti meilės vaisių – belaukianti Vanago vaikelio. Deja. Nėštumas neegzistuoja, vizijos nesusišaukia su tikrove. Romano pabaiga, sakyčiau, tradiciškai lietuviška - Akvilės mylimasis miršta nuo vėžio, jo kolega – savo vestuvių išvakarėse tragiškai pasitraukia iš gyvenimo. Tragiškam išėjimui pasirenkama scena... Tai – pagrindinė siužeto linija. Be jos knygoje vaizduojamas mergaitės santykis su tėvais, su vyresne sese, su teatre dirbančiais žmonėmis bei aplinka.
Knygos anotacijoje ir romano puslapiuose dažnai aptinkamas žodis ,,teatras’’. Ir vis dėlto ši knyga ne apie teatrą. Teatras čia kaip fonas, kaip dekoracijos scenoje, atlieka tik antraplanį vaidmenį, papildo knygos siužetą. ,,Gastrolės’’ yra paaugliškos psichologijos analizė. D. Zelčiūtė, įsijautusi į pagrindinės romano herojės Akvilės gyvenimą, taikliai vaizduoja pereinamąjį periodą, kuomet iš vaiko tampama suaugusiu, kuomet žaibišku greičiu transformuojasi žmogaus kūnas, harmonų audros blaško sielą, pakeldamos ją į džiaugsmo viršūnes ir blokšdamos į nepasitenkinimo bedugnę. Žavi tai, kad kūrėja atvirai kalba tiek apie dvasinę, tiek apie fizinę jaunos mergaitės brandą, tikrumo paieškas.
Manyčiau, romaną bus įdomu skaityti ir šių
dienų jaunuonemei, ir visiems tiems, kuriems jau praūžė paauglystė, nusinešusi
prisiminimus apie pirmąją meilę, slaptas svajones, mokyklą. Daug įdomaus atras ir žmonės, gyvenę
tarybinėje Lietuvoje, mėgę kultūrinį gyvenimą, sekę teatrų afišas, garbinę
legendomis tapusius aktorius.
