Rita Baltušytė ,,Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.’’
Apsakymų rinktinė ,,Baltieji dobiliukai’’, romanai ,,Valiusei reikia Alekso’’, ,,Parduotos vasaros’’, ,,Sakmė apie Juzą’’, atsiminimų knyga ,,Su kuo valgyta druska’’, kelionių apybraižos ,,Kas dainon nesudėta’’, ,,Tėvų ir brolių takais’’, pjesė ,,Gieda gaideliai’’... Sąrašas būtų ilgas, jei vardinčiau visus kūrinius, po kurių pavadinimais puikuojasi prozininko, publicisto, dramaturgo Juozo Baltušio vardas - slapyvardis, kuriuo pasirašinėdavo Albertas Juozėnas.
Būsimasis rašytojas gimė Rygoje. Vaikystę praleido Kupiškio rajone, Puponyse.
Mažamokslis, paskui bandą lakstęs piemuo, šovė į karjeros aukštumas ir naudojosi tokiomis privilegijomis, kad ūkininkai, pas kuriuos jis tarnavo, net sapnuoti apie tai nesapnavo: ilgą laiką Baltušis dirbo Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininku, buvo Lietuvos AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas, darbavosi ,,Valstiečių laikraščio’’ bei žurnalo ,,Pergalė’’redakcijoje, du metus dirbo radijo komitete Maskvoje. Nežiūrint visų darbų ir pareigybių, jis rašė, labai daug rašė. Daugelis Baltušį gerbė ir mylėjo už jo nuostabias knygas, kiti – jį smerkė, niekino už tarybines pažiūras, treti – pavydėjo talento, pasisekimo.
Taigi, kontrastinga, įvairialypė Baltušio asmenybė masina. Įdomu skaityti šio rašytojo sukurtus kūrinius, biografiją. O štai dabar - publikuojami Juozo Baltušio laiškai.
,,Skelbti bet kurio žmogaus laiškus ar dienoraščius yra labai rizikinga. Jų autoriai kažin ar galvoja, kad kuria istorinį dokumentą (žinoma, būna ir išimčių). Laiško ar dienoraščio dažniausiai imamasi susijaudinus, iš ilgesio ir nusivylimo, įsižeidus, įsikarščiavus, supykus. Todėl popieriaus lape liejasi nebūtinai gerai apgalvoti žodžiai, kurių vėliau ne vienas gailisi.” Tai - Baltušio dukters - Ritos Baltušytės - mintys, išsakytos laiške, skirtame prieš du dešimtmečius Amžinybėn iškeliavusiam tėvui – žmogui, rašiusiam daug laiškų, kuriuose maišėsi tiek meilė ir švelnumas, tiek nusivylimas, kartėlis, rūpestis, ilgesys…
Į garsųjį Lietuvos literatūros klasiką, liaudies rašytoju vadintą tėvą, dukra kreipiasi jausmingai. Į ilgesio žodžius nebijodama įpinti ir kritikos, sakyčiau, kandžios kritikos, ypač kalbant apie įvykius, vykusius atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, mūsų krašto politines peripetijas, tautiečių gyvenseną, amžininkų pasisakymus apie Baltušio asmenį ir jo kūrybos palikimą.
Knygos sudarytojos laiškas – emocionalus, tiesmūkiškas, atviras. Šiuos bruožus moteris, greičiausiai, paveldėjo iš tėvo. Jo laiškai pilni įvairių emocijų - rašytojas nevengė moralizuoti. Kartais jis tapdavo familiarus, griežtas, ciniškas, net despotiškas.
Iš laiškų įrašų, nesunku suprasti - Baltušis buvo didelis autoritetas šeimoje. Visi, kam reikėjo pagalbos, užtarimo ,,iš aukščiau’’, kreipdavosi į solidų postą užimantį giminaitį. Turėdamas ryšių, Baltušis visiems stengėsi padėti: gauti ar pakeisti butą, ne retą giminaitį apgyvendindavo savo pastogėje, šelpdavo materialiai. Įžymųjį rašytoją siejo ypač glaudūs ryšiai su mama, sese Maryte, vėliau tapusia vienuole. Šilumos ir rūpesčio pilni laiškai, plaukdavo iš Vilniaus į Anykščius ir atgal. Baltušis visuomet stengėsi, kad nenukentėtų brolio Leonardo ir jo gausios šeimos gerovė, rūpinosi vaikų ir anūkų gerbuviu.
Šioje rinktinėje dažnai šmėžuoja Monikos Mironaitės pavardė. Iš knygoje patalpintų šeimyninių nuotraukų, šviečia Lietuvos teatro primadonos veidas. Rašytojas gerbė, vertino žmonos nuomonę. Ji buvo didžiausia Baltušio kūrybos kritikė. Anot Mironaitės, Baltušis galėjo rašyti bent kada ir bent kur. Rašė pats sau garsiai diktuodamas, o Mironaitė, nugirdusi netikslumus, sustabdydavo vyrą, pataisydavo klaidas. Įdomus faktas - siekiant talentingosios aktorės rankos, Baltušis nutylėjo tiesą. Jis slėpė, kad yra vedęs, o apie dukras Ritą ir Violetą - užsiminė tik po vestuvių su Monika. Tuomet kilo didelis skandalas. Deja, deja. Skandalų Baltušio ir Mironaitės gyvenime buvo ne vienas ir ne du. Ne kartą skirtasi, ieškota tiesos teismuose, rašyti pareiškimai aukštesnėms institucijoms ir ne itin malonūs laiškai vienas kitam. Nežiūrint visų išgyventų nemalonių, dvi ryškios Lietuvos kultūros žvaigždės ilgą laiką gyveno kartu. Po vienu stogu talpino savuosius talentus, bendrai kūrė, palaikė vienas kitą.
Palaikymo Baltušiui ypač reikėjo Atgimimo laikmečiu. Žmonės nesuprato Baltušio reiškiamos simpatijos komunistų partijai. Gerbto ir mylėto rašytojo vardą, skaitytojai išniekino plėšydami, kaldami prie sienų, degindami jo rašytas knygas. Daug knygų, paliekamų prie būsto durų, kasrytą rasdavo Baltušis ir Mironaitė. Brandaus amžiaus sulaukusį kūrėją, supykę skaitytojai grąsindavo skambučiais, anoniminiais laiškais. Paradoksas, Baltušį ištiko norvegų rašytojo Knuto Hamsuno likimas. Baltušis visuomet žavėjosi šio kūrėjo realistika, gebėjimu meniškai perteikti išgyventas patirtis. Nobelio premijos laureato K. Hamsuno kūrybos, skaitytojai išsižadėjo už fašistinės diktatūros palaikymą. Perpykę skaitytojai, knygomis užvertė visą rašytojo sodybą, degino, plėšė jas.
Sunkiu Baltušiui periodu, radosi palaikantys, padedantys žmonės. Birutės Nenėnienės laiškai, padrąsinamieji žodžiai, jos mokslinis darbas apie Baltušio kūrybą – rašytojui teikė daug džiaugsmo. Paskatintas mielosios Birutės, Baltušis paruošė rinktinę, orginaliu ir labai taikliu pavadinimu ,,Pasakymai ir atsakymai”.
Skaitant naująją rinktinę ,,Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.’’galima rasti daug įdomios informacijos. Savo testamente Baltušis prašė, kad laidotuvių metu nebūtų fotografuojama, filmuojama. Jis negeidė savo kapui ir paminklinio akmens. Visiems šiems punktams buvo nepaklusta. O štai kas rašoma apie dienoraščius:,,Mano dienoraščius leidžiu atidaryti, skelbti spaudoje arba kitaip naudotis, tiktai praėjus dvidešimt penkeriems metams po mano mirties.” Anot rašytojo dukters, ji griežtai laikosi šio termino, nors esama žmonių, norinčių kur kas anksčiau prisiliesti prie epistoliarinio rašytojo palikimo, lyginti dienorščių įrašus su Baltušio kūryba.
Dar vienas įdomus faktas - rašytojas laiškus rašė naudodamas kalkę, laiškų kopijąs visuomet pasilikdavo sau. Deja, ne visi Baltušio laiškai išsaugoti, kai kurie iš jų pasimetė, dingo.
Epiloge Rita Baltušytė kreipiasi: ,,kantrusis
skaitytojau’’. Jei ruošiatės skaityti šią
laiškų rinktinę, kantrybės jums tikrai prireiks! Prisipažinsiu, mane šiek tiek vargino detalūs buities
aprašymai, pasikartojančios istorijos, asmeniškumai. Atmetus visa tai, galima rasti daug vertingų žinių apie talentingą liaudies rašytoją, kūrėją, kuris barstė druską, pardavinėjo vasaras bei visa
širdimi mylėjo tikrus ir išgalvotus personažus.
