Draugė, paskolinusi daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių sudarantį romaną, tvirtino: turi būtinai paskaityti šį kūrinį, tai tokia nuostabi knyga, taip gražiai parašyta! Neatsispyriau. Skaičiau. O skaitydama, nesilioviau žavėtis. Patvirtindama draugės nuomonę, galiu drąsiai teigti: knyga išties puiki, ją verta skaityti, o perskaičius - siūlyti kitiems, ypač klasikos mėgėjams.
Romano ,,Kaimiečiai’’autorius - lenkų rašytojas Vladislavas Reimontas (Władysław Reymont, 1867 – 1925). Rašytojas priskiriamas kritinio realizmo atstovų grupei. Jo kūriniai atsispindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimą, ydas.
Kūrybinėje V. Reimonto biografijoje reikšmingiausiu kūriniu laikomas romanas ,,Kaimiečiai’’. Didingos mozūrų kaimo epopėjos kūrimui autorius paskyrė septynerius metus. 1924 metais knyga pelnė Nobelio literatūrinę premiją.
Neeiliniu apdovanojimu įvertintą knygą galima vadinti mozūrų krašto kultūrine enciklopedija, nes į ją rašytojas sudėjo viską, kuo turtingas kraštas ir jame gyvenantys žmonės: istorijos faktus, XX a. pradžios politines peripetijas, žemės ūkio, pramonės, kultūros raidą, autentiškus kasdienos ir švenčių papročius, religines apeigas, tautosaką, dainas, tuometines buities ir aprangos detales.
Knygos autorius savo aprašymų objektu ne atsitiktinai pasirinko kaimą. Juk būtent kaime dominuoja stiprus bendruomeninis ryšys, kaimo būtis lėčiau niokojama civilizacijos, gyvenantys kaime geba geriau išsaugoti tautinį mentalitetą, puoselėti ir iš kartos į kartą perduoti patriarchališkas protėvių tradicijas, jų gyvensenos ritualus. Kai tuo tarpu, turtingesniuose sluoksniuose, ypač miestuose, kelią skinasi naujos mados, niokojančios autentiškas nacionalines vertybes. Kita vertus, kaimo valstietija - grandis, turinti tampriausią ryšį su gamta. Meilė Tėvynei, meilė žemei, meilė darbui, meilė gamtos reiškiniams valstiečiui yra tarsi prigimtinė duotybė. Visas šias savybes aukština autorius, joms skiria didžiausią meilę ir pagarbą.
Romaną ,,Kaimiečiai’’ sudaro keturios dalys: Ruduo, Žiema, Pavasaris ir Vasara. Per keturis metų sezonus rutuliojasi Lipcų kaimo gyvenimo istorija. Knygos siužete bene svarbiausią vietą užima žmogiškos jausenos: išdavystė, aistringa meilė, pavydas, pasiaukojimas, tikėjimas, godumas. Tarp visų vardijamų išgyvenimų sukasi turtingos ūkininkų Borinų šeimos nariai: senasis Motiejus, jo sūnus Antanas, darbštuolė marti Hanka, kaimo gražuolė Jagna, samdiniai Vincukas, Petras. Įvykių pilname kaime, kiekvienas veikėjas turi savo rolę . Čia - ir pasiturintis malūnininkas, ir apsukrusis kalvis, ir žydelis smuklininkas, ir uolusis klebonas, neturtelė Agota, kaimo aštrialiežuvė Jagustinka ir kt. Kiekvienas herojus autoriui svarbus ir mylimas, jam paskiriama spalvinga charakteristika.
Reimonto kaimiečiai solidarūs: ilgais žiemos vakarais drauge meldžiasi ir dainuoja, drauge švenčia tuoktuves, drauge sutinka gimstančius ir palydi išeinančius Anapilin. Kartu kovoja ir kenčia už savo bendruomenės teises, šeimos gerbūvį. Tačiau juos vienyja ne vien tik gerosios būdo savybės. Žiaurumas, neapykanta, keršto pojūtis verčia be gailesčio nuteisti kaimo bendruomenės narius, net pasmerkti juos myriop. Tragiškas likimas ištinka vieną pagrindinių knygos herojų Jagną. Kaimo gražuolei, sudaužiusiai ne vienam kaimynui širdį, dėl meilės tenka daug kuo mokėti.
Šioje knygoje, manyčiau, svarbu ne tik kas rašoma, bet ir kaip rašoma. Bent jau man V. Reimonto rašymo stilius primena karališkuosius mezginius - trapius ažūrinius nėrinius, kur kiekviena, net menkiausia detalė, išbaigta iki tobulybės. Aprašydamas vizualų ir dvasinį gyvenimą rašytojas stengiasi perteikti viską, ką mato ir jaučia. Jam tai pavyksta, nes skaitant persikūnyji į herojų išgyvenimus, įsijauti į laiką ir į įvykius. Rodos, kvėpuoji aprašomų pievų, laikų ir miškų oru, sėdi pasiturinčio ūkininko trobos užstalėje, basomis kojomis lieti šaltą mažažemio trobelės ąslą, jauti kaimiško rūbo prigludimą, maisto aromatą, dainos skambesį, maldos troškimus ir aukojimus, įsikūnyji į meilės ir neapykantos aistras. Kiekvienas romano puslapis atspindinti preciziškos talentingo rašytojo plunksnos braižą - kalba sodri, sakiniai ilgi, skambūs, lyriški:
,,Mėnulis jau buvo nusileidęs, palšas santėmis siautė laukus, žvaigždės švietė aukštai, ir tarpais viena jų nukrisdavo taip greitai ir taip kažkur baisiai toli, net kvapo krūtinėje stigo ir šaltis žvarbino kaulus; kai kada įšilęs, lengvutis dvelktelėjimas glamoningai braukiojo, tarsi kieno mylimiausios rankos, o kai kada vėl iš laukų kilo kaitrus, kvapnus atsidūsėjimas ir vėrė širdį, net Jagusė rąžėsi, išskėsdama rankas. Čia vėl sėdėjo ji, visa paskendusi mintyse ir neapsakomos saldybės jautime, lyg metūgė, kuri stiebiasi ir kaupiasi galios… o naktis žengė per ją tyliai, atsargiai, tarytum nenorėdama žmogaus laimės baidyti.’’
Kaip matote, skaitinyje viskas realu, viskas gyva, todėl ir skaitymo procesas esti lengvas ir malonus. Tad jei norite gerų potyrių - įsigykite nuostabią knygą, persikelkite į praeito šimtmečio Lenkiją ir kurį laiką gyvenkite kartu su V. Reimonto kaimiečiais!
