Kelionė
Spalio 11 dienos vakarą, sėdėdama Skandinavijos oro linijoms priklausančiame lėktuve, užrašų knygelėje brūkštelėjau frazę: ,,Atostogos neplanuotos, kaip ir neplanuota bedarbystė, bet jei nebūtų laikinos darbo netekties, nebūtų ir šios kelionės - kelionės į Lietuvą, į Tėvynę. Kelionės pas artimuosius ir seniai nematytus draugus. Kelionės į mano svajonių šalį Italiją.
Vėlyvas vakaras Čikagoje. Lėktuvas pradeda judėti pakilimo taku. Kyla. Galingi metalo sparnai skrodžia juodą naktį, palikdami ,,Vėjų miesto” žiburius”.
Rodos, tik vakar užrašiau šias eilutes, o štai - jau esu namuose. Pasiilgę namiškiai lepina dėmesiu ir vis liepia ilsėtis. Pasistengsiu ilsėtis rašydama:)
Kaip žinia, po kelionių namolio sugrįžęs žmogus iš kelionmaišio ištraukia netvarkingai sumestus daiktus. Tie daiktai: būtiniausios higienos priemonės, kelionės metu dėvėti drabužiai, avalynė, suvenyrai. Gal net mažytis talismanas, tarsi angelas sargas, saugojęs nuo galimo blogio.
Daiktus reikia sudėlioti atgal į vietas. Dantų pasta, šepetėlis keliauja į vonios kambarį. Batus, mindžiusius svečių šalių žemę, reikia išvalyti. Kelionės prakaitu prisigėrusius rūbus būtina išskalbti, išlyginti ir vėl tvarkingai sudėlioti į rūbų spintas. Tą darome su žmogaus fizinei egzistencijai naudojamais daiktais, kurie mus gelbsti nuo saulės ir šalčio, be kurių negalime išgyventi.
Įspūdžiai - sielos maistas, jais pasisotiname dvasios badmirystėje. Keliaudami gauname daug naujos informacijos. Vaizdinius, emocijas dažnai tenka grūste grūsti į atminties kuprinę. Taigi, kad nešvarūs rūbai vėl taptų tvarkingi ir patraukliai atrodantys - reikia vandens. Taip ir padrikai sumestiems įspūdžiams būtinas laikas, kad šie susigulėtų ir taptų nevienadieniški, kad būtų skydas nuo pilkumos ir liūdesio, kad prisiminus gražias akimirkas nušvistų kasdienybė ir vėl atsirastų poreikis gyventi, mylėti, tiesiog būti.
Iš minčių maišaties pasistengsiu atsargiai išimti jausenas, kurias dovanojo mėnesis, praleistas Europoje. Gaila, dažnai nei žodžiai, nei foto aparato blyksniai nepajėgūs išreikšti to, kas matyta akimis, išgyventa bežodėj minty, išvydus gamtos stebūklus, žmonių rankų sukurtus meno šedevrus ar gavus žmogiškos bendrystės dovanas. Aš pasistengsiu…
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Mano kelionė tęsiasi. Veik para esu tarp skrydžių ir laukimo. Žavi Danijos sostinės oro uosto dvasia: minimalistinis skandinaviškas interjeras, keleivių kultūra ir kažkokia nenusakoma laisvė. Tik kainos pribloškiančios.
Vėl dienos šviesą keičia sutemos. Vėl žiburiai, tik jau Europoje. Už poros valandų pamatysiu Vilniaus žiburius. Viliuosi, ir šiokius tokius džiaugsmo žiburiukus saviškių akyse.
10-12-2009, Kopenhaga
*****
Vilnius pasitiko blausiom vakaro švieselėm ir dulkiačiu lietučiu (čia - Lietuva, čia - lietūs lyja). Ne itin draugiški oro uosto darbuotojai panoro apžiūrėti mano lagaminus. Prašom - dairykitės į valias, juk jokios kontrobandos nevežu. Truputis bereikalingos baimės, bet, ačiū Dievui, lauktuvių turinys nuo to nenukentėjo.
Po baimingo susitikimo su Lietuvos policijos pareigūnais sekė kitas susitikimas - su namiškiais. Greitai akimis nuskenuoju pasitinkančius. Trys metai pakeitė juos. Kai ką - į gerą pusę. Kai ką, dėja,... Dukterėčia išstypusi, tapusi gražia miela mergaite. ,,Bratka” - šiek tiek senstelėjęs. O tėvulis… švyst smetoniškai kepurę nuo galvos. Taip graudu pripažinti: sumenkęs, susenęs. Apsikabiname visi. Negaliu sulaikyti graudulio (susitikimai ir išsiskyrimai nejaudinti negali). Akies krašteliu pastebiu mus stebinčią moterį. Greičiausiai, mūsų apsikabinimas, bevalės ašaros sujaudino ir ją. Moters skruostais rieda ašaros…
Daugiau nei valandą trunkanti kelionė per lietuvišką naktį - ir mes jau namuose. Juose - trys moterys ir vienas mažas vyriukas. Sūnėnas Matukas užmigęs, o mama, mieloji Rolanda ir teta Angelė, laukia mūsų.
Į samonę braunasi apleistų namų vaizdas. Kvapas, rodos, lygiai toks pats, kaip Danutės Kalinauskaitės apsakyme ,,Namo”, iš man taip brangios knygos ,,Niekada nežinai”. Nuo beprasmių darbų nualinti tevų kūnai, pavargusios akys, nebekreipia dėmesio į senstančius namus, nebepastebi kabaruojančių voratinklių, pajuodusių namų kerčių (skaudu pripažinti).
Kukli vakarienė su pačiais artimiausiais. Regis, niekur nebuvo išvažiuota. Gera, paprasta su jais. Tik niekadėjas laikas atliko savo blogą darbą: raukšlių voratinkliais išraizgė artimų veidus, pakeitė jų mąstymą, atmintį. Ypač mamos bloga sveikata. Veik metai ant kojos atsivėrusios žaizdos (liaudiškai vadinama ,,Rožė”) skausmu kankina dieną, neleidžia miegoti naktį. Daryta operacija, naudojami brangūs vaistai, kojelė kasdien perišinėjama vietinėje ambulatorijoje, tačiau norimo rezultato nėra. Manau, didelę įtaką gydymo procese turi paprastas reiškinys - negatyvizmas - pats prasčiausias medikamentas. Jo pas mūsų mamą galima kibirais semti….
Viso to sukrėsta neužmiegu. Mąstau, analizuoju situaciją, narpliodama klausimą, ką daryti, kaip padėti į senatvę įžengusiems tėvams? Graužte graužia dilema apie paliktus tėvus, neatliekamas pareigas. Išvažiavome gyventi svetur, palikome, tuos , kurie atvedė mus gyveniman… Atskirtis neleidžia realizuoti tai, ką privalo atlikti vaikai - prižiūrėti tėvus, rūpintis jais.
Kitą rytą abi su teta Angele išskubame pabaigti kasti bulvių. Savotiškai smagu suleisti rankas į žemę, kuri prieš daugelį metų buvo tiek purenta, puoselėta. Teta išduoda paslaptį: šis bulvių laukelis yra aukso vertės, mat, mūsų mama buvusią pievą pati sukasė, skaudžia kojele primindama kastuvą. Ir plaukai, ir mintys šiaušiasi išgirdus tai. Dieve, galvoju, ne tik davei žmogui darbštumo, bet dar ir drėbtelėjai. Visi sveikatos sutrikimai atsirado per besaikę meilę darbui.
Kai bulves ,,nurausiam”, diedukas pažada pavaišinti mus šampanu. Pažadą ištęsi. Vaišinames ne tik bulvekasio pabaigtuvių šampanu, bet ir Vytautės atvežtuoju ir mano pargabentais gerimais. Namiškiams nors ir vandens gražiame butelyje parvežk. Svarbu, kad iš Amerikos. Vaišindamiesi juokaujame. Smagu visiems.
Vakarą leidžiame pas kaimynus Juškus. Gražina, kaip visada, energinga ir organizuota. Vyriausioji namų gyventoja, 89-erių sulaukusi teta Juškienė – geroji namų dvasia, guodėja, patarėja, tiesiog, namų raktelis, be kurio neįsivaizduojami Juškų namai - žavi neeiliniu gyvibingumu, dvasios stiprybe. Ji vis kartodavo mano mamai: ,, Vargu, ar besulauksiu Laimutės”. O va, ėmė ir sulaukė! Sėdi šalia manęs, pasitempusi, graži, baltais garbanotais plaukučiais. Atrodo kaip kokia Anglijos karalienė.
Na ir mano gera bičiulė Vaidutė - mūsų Beržų gatvės šviesuliukas. Mudvi skiria didelis metų skirtumas. Tačiau bendraujant ,,gyvai” ir susirašinėjant elektroninėje erdvėje, amžiaus skirtumas išnyksta. Vaidutė studijuoja farmaciją. Žavi jauno žmogaus pozityvi mąstysena, išprusimas.
Negaliu užmigti nuo įspūdžių ir pasikeitusio laiko. O dar mano naktinės draugės pelytės šiurpina mane: įžuliai krebžda, šmirinėja, nekreipdamos dėmesio į nakties tylą. Pas jas savi gyvensenos įstatymai ir nieko, tu , žmogau, nepakeisi:)
Jai jau užsiminiau apie gyvius, tai labiausiai sužavėjo Dundulis - nedidukas šuniukas, kurį diedukai padovanojo Aivarui, kai šis paskutinį kartą atostogavo Lietuvoje. Šunelį Aivaras ,,pakrikštino” Dunduliu. Ir kas per mielas tvarinėlis! Dievulis jam tikrai nepagailėjo meilumo. Nemylėti jo tiesiog neįmanoma! Kai prisiartinu prie jo būdos, strikinėja nabagas ant mažų kojyčių. O jei tik leistum, tai išlaižytų nuo galvos iki kojų kiekvieną kūno plotelį. Tokia tai didelė jo meilė.
Dešros gabaliukas padėjo užmegzti draugystę su katyte Knopke (vardas atitinka gyvį). Tokia elegantiška maža pūstauodegė. Išėjusi į kiemą turiu saugotis jos. Ši vis painiojasi po kojomis, laukdama meilumo ar tikėdamasi kokio nors skanėsto.
Eisiu atsigerti vandens ir vėl bandysiu užmigti.
10-13-2009,
Namai
*****
Rytą, po beveik nemiegotos nakties, pabudino telefono skambutis. Raselė. Kaip malonu girdėti jos mielą balsą! Sutariame kartu vykti į Kauną. Man reikia užsukti į kelionių agentūrą, jai - pas gydytojus. O oras - apsaugok, Dangau! Lietus maišosi su sniegu. Vėjas toks, kad vos eina išlaikyti skėtį.
Po gan ilgo laukimo autobusų stotelėje, pagaliau atrieda mano ,,atrakcija” (tarpmiestinis autobusas). Sekančiame sustojime įlipa mano jaunystės laikų ištikima draugė Raselė. Kelionė neprailgsta. Plepame apie dabartį. Prisimename praeitį.
Atvykus į laikinąją sostinę, užsukame į banką ir patraukiame ieškoti kavinės. Jau spėjome sušalti, reikia kokio nors karštimo. Paradoksas, užeiname į pirmą pasitaikiusę kavinę, pavadintą ,,Senas bičiulis”.
Siurbčiojame kavą. Keliame šampano taures už mūsų ištikimą draugystę ir šį susitikimą.
Lietus vis toliau ,,skandina” Kauną. Tik išėjus iš šiltos kavinės, skęstančiais laivais tampa mano batai. Beretė permirkus, šlapios pirštinės, rankinė. Baisiau nei baisu! Pagaunu save dūmojančią, jog Lietuva visai nesvetingai pasitinka dukrą palaidūnę .
Po vizito kelionių agentūroje, nevykusios kelionės į Igulos bažnyčią (ši buvo užrakinta), važiuoju pas Daivą. Iš jos darbo parkiūtinusios namo, puolame gerti karštą arbatą su brendžiu, šlapiais daiktais apkarstome vonios ,,gyvatuką”.
Su mano sielos antrapuse tarškiame apie viską: apie darbines peripetijas, politinius ,,taifūnus”, meną, knygas, keliones, televizijos skurdą, maisto ruošą ir t.t. ir t.t. Pokalbiams nėra krašto, nėra ribų.
Daiva ir Vilius paverkšlena dėl apkarpytų algų, nerealių kainų, politinės nežinomybės. Galvoju, ko jūs skundžiatės, dirbate prestižinius darbus, gyvenate gerai, turite ne tik išmokėtą būstą, bet ir sodybą, galite kultūringai gyventi, keliauti. Tik, vargiai, ar taip galvodama esu teisi? Jauni, išsilavinę žmonės veikiau neverkšlena, o tik konstatuoja faktus. Dėja, liūdnus faktus. Daiva niekada neprarasdavo patriotizmo, optimizmo ateičiai. Idializmas dingo, nuomonė kardinaliai pasikeitė, kai priėjo arčiau politinio vežimo ir pamatė, kas tame vežime sėdi ir kuo užsiima. Keista, ji sako: ,,noriu, kad mano vaikai studijuotų užsienyje, noriu kad išvyktų iš šios nomenklatūrinės šalies. Valstybė nuridenta į bedugnę. Čia niekada nebus gerai”.
10-14-2009, Kaunas
*****
Po maloniai praleisto vakaro ir puikiai išmiegotos nakties, vėl traukiu į ekskursiją po Kauną. Daiva pasišovė būti gide. Oras šiandiena nuostabus. Ypač gražūs medžiai, kai rudenė saulė nešykšti šiems spindulių. Aplankome senamiestį. Neskubėdamos vaikštome Vilniaus gatve, vis užsukdamos į išdailintus ir dar nerestauruotus skersgatvius. Užeiname į Katedrą. Vaišinamės naujoje šokoladinėje, įsikūrusioje Rotušės aikštėje. Šokoladas - fantastiškas! Ragaujame gurmaniškus rankų darbo šokoladinius saldainius, įdarytus pelėsio sūriu, paprika. Kava, tortas – mirti galima, kaip skanu! Taip besmaguriaudamos ir aptarinėdamos provacišką kavinės interjerą, neva švenčiame mano geriausios draugės praėjusį jubiliejų.
Pasivaišinusios gardumynais užbėgame pasidairyti į dailės, gėlių parduotuvėles, optiką, keramikos saloną.
Traukiame Nemuno krantinės link. Veidrodinis Nemuno paviršius atsispindi Fredos medžius, gatve riedančius automobilius. Jaunos porelės džiaugiasi Nemuno krantinės rudeniška melancholija. Senelis lėtai pėdina su anukėliu. Fotografų komandai pozuoja kažkokia ponia. Įdomu, kokio bulvarinio leidinio puslapiuose puikuosis šios stotingos ponios nuotraukos? Į tvarkingas krūveles kiemsargis grėbia gelsvus klevų lapus. Taip norisi šūktelti jam: ,,nedarkykite gamtos tobulybės, juk vėjas jais savaip papuoše krantinę”. Čia - tik mintys, išreiškus jas balsiai - nežinia kas nutiktų… Et, baisūs mes padarai, visur ir visada skubame įvesti savo tvarką, tvarką prieš gamtą, prieš natūralų jos grožį.
Traukiame pasižvalgyti po Laisvės alėją. Pėsčiųjų gatvėjė - nieko naujo, bet vistiek miela paganyti akis. “Merkurijaus” nebėra. Mūsų jaunystės laikų parduotuvė nugriauta. Mieste vyksta studentų dienos. Studenčiokai šėliodami pavaišina mus duona, obuoliais, arbata. Siūlo pieno.
Galinis mūsų apžvalgos taškas ,,Akropolis”. Viskas žavi. Kiek idėjų, racionalumo! Šaunuoliai, šaunuoliai, lietuviai!
Miegu pas tetą Angelę. Didelė šeimyna: močiutė, tėvai ir trys jų atžalos. Kokie puikūs Vytautės vaikai! Nors vietos butelyje nedaug, bet į akis krenta nepriekaištinga tvarka namuose, šeimos narių susiklausymas, dėmesys vienas kitam. Šiai šeimai teko didelis išbandymas. Vytautė tik metais jaunesnė už mane, o jai neseniai buvo diagnozuotas žarnyno vežys: žarnyno operacija, po jos sekantis chemoterapijos pragaras. Kepenų operacija, antrasis chemoterapijos kursas. Dekui, Tau, gailestingasis Viešpatie, už stebuklus! Atrodo, liga po truputi traukiasi iš jauno žmogaus kūno.
10-15-2009,
Kaunas *****
Vytautės padedama aplankau gydytoją. Parodau jai iš Amerikos atsivežtus manuosius žarnyno tyrimų rezultatus. Viskas medikei atrodo neblogai. Pataria atlikti dar du tyrimukus.
Besiruošdama kelionėn į savo kaimuką aplankau turgų. Sutinku puikų senų knygų prekeivį. O, Dangau, kas man darosi? Nejau sergu savotišku snobizmu knygoms? Negaliu ramiai praeiti pro jas. Dvi knygas nusiperku. Trečiąją, S. Jesenino eilių rinktinę - gaunu dovanų. Knygų mylėtojas padeklamuoja puikius eilėraščius. Priimu tai, kaip savotišką priedą prie dovanos. Eilėraščiai - toks gražus inkliuzas niaurioje rudens pilkumoje bei ne itin simpatiškoje turgaus makalynėje. Išsiskiriame, kaip seni bičiuliai, paduodami vienas kitam ranką, palinkėdami sėkmes. Juokaudama sakau sau: ,,maži stebuklai, sekioja paskui mane. Ačiū, Dieve, už juos”.
Mikroautobusu dardu į Batniavą. Parvažiavusi stabteliu parduotuvėje. Geroji Raselė jau sutvarkė reikaliukus dėl mano laikino mobilaus telefono. Valio, dabar turėsiu nepriklausomą ryšį su pasauliu! Išgeriame kavą. Paplepame. Tėvukams nuperku ,,gastinčiaus“ (silkės bei rūkytos žuvies) .
Pėstute traukiu namo. Einu, dairausi, stebiu gyvenvietę (aš juk visuomet mėgstu stebėti). Ten, kur gyvena jaunimas – pokyčiai akivaizdūs. Senukų nameliai, kaip ir jie patys, dar daugiau paliegę, susigūžę. Tokiuose gyvenimuose visa pensija ,,investuojama” į vaistus. Interjerui, ar namų aplinkai pinigų nelieka.
Parėjusi namo greitai užkandu, sėdu ant dviračio ir lekiu padėti tėvukui doroti runkelių. Taip gera minti pėdalus. Vėliai dairytis į brangias vieteles: į laukus, į žvyrkelį, kuriuo ne vienerius metus su broliu pėdindavome į mokyklą, į senas buvusių kaimynų sodybas. Sodybos tos pačios, tik gyventojų sąstatas pasikeitęs. Senoji karta ,,nusipirko” kitas sodybas - amžinus nemelius kapeliuose. Jų statytuose ir puoselėtuose namuose dabar metus skaičiuoja kitos kartos. Akys linksta į tetos Aldonos sodybą - mano gerosios draugės buvusius namelius. Nebėra mielo žmogaus, kuriam galėdavau viską iš širdies iškloti, kuri ir man tiek daug paslapčių yra patikėjusi. Kaip aktorė Rūta Staliliūnaitė sako: ,,Buvo pokalbių, kurie savo atvirumu ir intymumu amžiams pasiliks tik mudviejų ir niekieno daugiau”. Kažkodėl nebetraukia į kažkada taip mylėtą sodybą…
Kaip koks mochikanas, mano energingasis tėvukas vienui vienas darbuojasi burokų lauke. Darbo čia dar daug: morkas reikia iškasti, burokėliai prašosi parvežami namo. Pirmiausiai apibara mane, kam aš tokiu prastu oru ,,atsibaladojau” čia.
Kelias valandas pasišnekučiuodami prikertame pilną vežimaitį runkelių. Dardame žvyrkeliu namo. Praleista laukuose lietinga popietė priminė legendinio ,,Tadas Blinda” filmo epizodą, kuriame šlapi kumečiai traukia iš vandens permirkusį šieną. Mudu su tėvuliu taip pat šlapi, murzini, kaip tie XVI-XVII amžiaus kumečiai. Tik šiuo atveju, jokie dvarponiai mūsiškių neišnaudoja. Išnaudojimas pasireiškia prieš pačius save. Tiksliau sakant, mano darbštuoliai tėvai niekaip nesiliauja savęs alinę sunkiais žemės ūkio darbais.
Sėdžiu. Kratausi. Mintys tokios kontrastingos sukasi pasąmonėje. Prisimenu darbo epizodus: sėdėdavau susirinkimuose, svarstymuose, o pro langus matydavau nuostabius Čikagos didmiesčio vaizdus. Mintyse šmėkšteli atostogų momentai: gražiausios Tropikų, Europos šalys. O čia… šitas varganas vaizdas - išvažinėtas, vandeniu patvinęs kelias, viksvomis apaugę dirvonai ir aš. Viešpatie, daug kontrasto atseikėjai. Ir visgi, ačiū už tai…
10-16-2009, Namai
*****
Mano guliveriškos kelionės tęsiasi. Amerikietiškai kalbant, vakar buvo ,,busy “ diena. Pietums pasikvietėme mūsų vienišą kaimynę Olbutienę. Po pietų - kelionė su Rasele, Matuku ir Mariumi į Kauną. Aplankome Respublikinę Derliaus šventę, mugę, dalyvaujame ,,Grok Jurgeli” koncerte.
Nenuilstanti ,,Grok Jurgeli” koncertų vedėja
Stefa Navardaitienė, jos padėjėjai Kauno dramos teatro aktoriai Raimonda Šukytė
ir Arūnas Žemaitaitis, ragina muzikierius linksminti publiką. Smagu žiūreti į
vyresniuosius griežėjus, kurie vis nepraranda ūpo groti. Į jaunimą,
nespjaudantį į tautos tradicijas. Taip norisi prisijungti prie bendro
salės ratelio. Jame gražiai šoka kauniečiai ir šventės jaunimas.
Po koncerto Raselė palydi mane į Kauno autobusų stotį. Lėksiu į Elytės jubiliejinį baliuką.
Kelionė neprailgsta. Dairausi pro autobuso langą į tvarkingai suartus Aukštaitijos laukus, gražiai žaliuojančius pasėlius. Pro akis praplaukia medžių gojeliai, nuspalvinti rausvais rudens tonais. Patogus autobusas vingiuoja dailiai nutiestu keliu Saulės miesto link, palikdamas miestelius, bažnytkaimius ir vienišas sodybas.
Taip gera važiuojant snuduriuoti. Tiesiog Letargo miegas spaudžia mano akis. Greičiausiai, nervai atsileido ir už visas nemiegotas naktis atsiimu dabar.
Kad tą mano ,,mobilką” devyni vabalai sugraužtų! Maniškė ryšio priemonė neveikia. Iškyla dilema, kaip pranešti Rančių merginoms, kad atvažiuoju pas jas?! Sustojus autobusui Kėdainių autobusų stotyje, pakeleivei paaiškinu savo padėtį. Klausiu, ar Šiaulių autobusų stotyje yra koks nors telefono automatas? Moteris nedvejodama ištiesia savo ryšio priemonę. Už paslaugą siūlau pinigėlių. Geroji pakeleivė nenori jų imti. Dar kartą įsitikinu - gerų žmonių esama visur, tik šie ne visuomet krenta į akis.
Iki pat Šiaulių maloniai bendraujame su miela pakeleive: aptarinėjame vaikų paauglystės, Lietuvos politikos, neįgaliųjų problemas. Pašnekovė pasakoja apie neįgaliųjų parodą vykusią Druskininkuose. Ji kaip tik parvykstanti iš kurorto, į kurį vežė šiauliškių darbelius.
Saulės mieste mane pasitinka Antonas. Įdomiausia, niekada nesame susitikę, tačiau vienas kitą kažkaip atpažįstame. Nustebino Ispanijos basko ganėtinai sklandi lietuvių kalba. Man pradėjus kalbėti angliškai, Antonas mandagiai paprašė bendrauti su juo lietuviškai. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Lietuvoje, todėl nori mokėti mūsų šalies kalbą. Garbinga pozicija, ar ne?
Nesitiki - esu Rančių sodyboje. Pravėrus duris, mane pasitinka Elytė, Renata ir mažoji Elenytė. Visas šias moteris turėjau progos pažinti Čikagoje. Ne tik pažinti, bet ir susidraugauti. Moterys juokauja, sakydamos, kad šiek tiek abejojo, ar Antonas iš stoties pargabens tą pačią viešnę, kurios laukė.
Elytės jubiliejinė šventė praėjo labai gražiai: su tostais, stalo daina, šokiais. Kai išsiskirstė svečiai dar užsidegėme žvakes ir maloniai šnekučiavomės. Temų daug. Yra apie ką diskutuoti.
10-17-2009, Šiauliai
*****
Viskam yra pradžia ir pabaiga. Viešnagė Šiauliuose baigiasi. Ruošiamės namolio. Renatai rūpi darbinė keturių dienų išvyka į Daniją. Manęs dar laukia susitikimas su mūsų buvusiais kaimynais Žemaičiais.
Grįžinėjame Kauno link pro Kryžkalnį. Mašinoje tyliai skamba muzika (Antonas turi gerą skonį ne tik knygoms, bet ir muzikai). Elenytė varto knygutes, čiauška. Mudvi su Renata ramiai kalbamės. Taip paprasta, gera būti su šia nuostabia jauna moterimi, išpažiūros gležnute, bet vidumi stiprią, gražia asmenybe.
Vogčiomis vis dairausi pro mašinos langą į bėgančius vaizdus: miškuose tarp eglių įsimaišę raudonspalviai lapuočiai sudaro nepakartojamą peizažą. Taip norisi stryktelti iš mašinos ir neskubant eiti pro šitą grožį. Geidžiu žvalgytis, kvėpuoti. Norisi, kad kiekviena kūno lastelė prisipildytų sunkiai žodžiais nusakomos harmonijos - karamelinės harmonijos, su saulės geltonio, prisirpusių obuolių rausvumo ,,natomis”, prasidedančiomis ,,do” ir besibaigiančiomis … begalybe.
Nesulaikome sentimentalių ašarų, susitinkant su mūsų taip mylima Ramute, Vytu - brangiais mums kaimynais.
Žemaičių berniokai jau spėjo tapti vyrais. Dieve, galvoju, Vytukas su Mindaugu neseniai buvo du maži vabaliukai, žaisdavo kieme Panemunėje. O štai dabar… jau studentai.
Žemaičių namučiai jaukūs, nes juose gyvena geri, darbštūs žmonės. Matau kiek širdies Ramutė įdėjo ruošiant vakarienę. Viskas apgalvota iki smulkmenų (aš jau taip nebemoku priiminėti svečių). Vakarojame maloniai šnekučiuodamiesi. Pažįstamas jausmas vėl aplanko mane. Rodos, niekur neišvažiuota. Rodos, nėra nei Atlanto, skiriančio du žemynus, nei išsiskyrimo…
Ramutė anglistė. Pati prisipažįsta esanti darboholikė (ha, mes patys seniai žinome). Dirba mokykloje daugiau nei už pusantro etato. Sakosi, labai nuvargstanti, nes į darbą įdeda daug širdies ir laiko. Vytas keiksnoja savuosius darbdavius. Kur nekeiksnosi? Alga nesumokėta nuo gegužės mėnesio. Pragyvenimui pelnosi papildomais darbeliais.
10-19-2009, Kaunas
*****
Pagaliau, visi keliai veda į Romą! Šį rytą ,,Novoturo” autobusas pajudėjo Italijos link.
Kelionės vadovė Jūratė 48 keliauninkų komandą pasveikino kreipiniu: ,,Sveiki, turistai - avantiūristai!”. Bent jau man šie taiklūs žodžiai tikrai tinka. Ar gi ne avantiūra - praradau darbą, o vietoj to, kad taupyčiau kiekvieną centą ir gražbyliaučiau apie bedarbystę, - skrieju paskui savo svajonę.
Susižavėjimas italų kultūra prasidėjo mokykliniais laikais, kai bendaamžių tarpe tapo populiari italų muzika. Ji skambėdavo visur. Vos ne visos mergaitės niūniuodavo melodingų dainų priedainius, parodijuodamos italų dainininkus: Toto Cotugno, Pupo, Albano ir Romina Power ir daugelį kitų. Romantiškai susisukdavo galvos, mokyklos šokiuose užgrojus šiai muzikai…
Taigi, brėkštant rytui, kertame Lenkijos sieną. Prašvilpiame pro Suvalkų kraštą - senasias lietuvių žemes. Koks grožis! Kalvelės, gojeliai, ežerėliai, paskendę miglose. Vaizdas kaip paveikslėlyje, nenustoju stebėtis dailininkės Gamtos tobulais kūriniais.
Kelionės per Lenkiją metu skamba lenkiška muzika. Gidė pasakoja istorijas svarbias lenkų kultūrai, Lietuvos valstybės vystymuisi. Važiuojame būtent tuo keliu, kuriuo Žygimantas - Augustas iš Krokuvos pėsčiomis ėjo paskui mirusią mylimąją Barborą, lydėdamas jos palaikus Lietuvon, gimtinėn, paskutinio poilsio vieton. Pasakojama karalienės Bonos ir Žygimanto Senojo santuokos istorija. Paprastos detalės kažkodėl įsimena geriau, nei sausi enciklopediniai faktai , kaip datų gausa, skaičiai.
Simpatiškos lenkiškos kapinaitės jau dabar pilnos lankančiųjų šurmulio. Žmonės tvarko artimųjų kapelius, puošia juos rudeninėmis gėlėmis. Kai kur jau dega žvakelės.
Gaila. Diena gan ūkanota. Dulkia lietus. Vakarėjant sunku įžiūrėti Silezijos kalnų grožį.
Neatsistebiu manosiomis miego galiomis. Tiesiog neatplėšiu akių. Mane vis persekioja letargiškas miegas.
10-25-2009,
Brno *****
Rytas prasidėjo paslaptingu rūku apgaubtoje Čekijoje. Brno miesto viešbutis – ne penkių žvaigždučių, bet permiegoti ir nusiprausti - visai tinkamas. Taigi, šį sekmadienio rytą sočiai papusryčiavę (čekai, kaip ir lenkai, lietuviai, mėgsta gausius pusryčius) išvykstame Vienos link.
Motulė Europa gerai išauklėjo dukrą Austriją: kultūringa, preciziškai tvarkinga ir dar apdovanota gerais fiziniais duomenimis. Čia tik metaforos, o rimčiau kalbant, žavi nuostabiausias šalies gamtovaizdis su vynuogynais kalvelėse, Alpių kalnais. Kaip ir prieš tris metus keliaujant Austrijos teritorija, taip ir dabar, žvilgsnį traukia gražiai suarti, apsėti žemės ploteliai, maži miesteliai, su palangėse vešliai bujojančiomis verbenomis. Žavi Alpių slėniuose įsikūrę kaimukai, su bažnyčių bokštų akcentais, karvių, avių bandomis, besiganančiomis kalnuotose pievose. Atrodo, tose išpuoselėtose gyvenvietėse taip gera gyventi. Visa tai - kažkokia idiliška pasaka, nuo kurios dekoracijų nesinori atitraukti akių.
Viena. Joje lankausi antrą kartą. Prisipažinsiu, pirmasis vizitas padarė didesnį įspūdį. Gal, kad buvo vasara? Gal, kad buvo tasai pirmas kartas? Tuomet gidė nuosekliau dėstė istorinę informaciją ir jos ramus pasakojimas vertė įdėmiai klausytis. Bet ir be gidės komentarų, Vienos architektūra pati kalba už save. Vien ko verta gotiškoji šv. Stepono katedra, jos prieigos! Katedros fasadas užburiantis. Nepaprastą nuotaiką aitrina arklių kanopų monotoniškas trinksėjimas, senuoju grindiniu traukiant puošnias karietas. Važnyčiotojų verslas Vienoje, kaip ir gondolų Venecijoje, - išskirtinai garbingas. Šis verslas neparduodamas, bet paveldimas iš kartos į kartą.
Vėl turėjau progos pamatyti Hofburgo rūmų komplekso didybę, Maro stulpus, Rotušę, baltuosius Parlamento rūmus, Vienos Operą, paminklus Motcartui, Marijai Terezai, Getei. Gaila, karališkas rožių sodas nebeskleidė spalvų ir aromato svaigulio. Ruduo. Po žydėjimo sezono, rožės ruošiasi žiemos poilsiui.
10-26-2009, Viena
*****
Nauja diena išaušo Italijoje. Vykstame į Pizą, buvusį galingą jūrų uostą prie Lingūrijos jūros. Manyčiau, Pizą gyvenime užtektų pamatyti vieną kartą. Apart, Campo dei Miracoli (Stebūklų lauko), kuriame yra katedra, krikštykla, žymusis svyrantis bokštas, kapinynas, praktiškai daugiau nėra į ką žiūrėti.
Kaip ir visose gausiai turistų lankomose vietose, Pizoje pilna suvenyrų prekeivių. Man tai neaktualu. Suvenyrus vadinu savotiškomis namų šiūkšlėmis. Žinoma, visuomet smagu iš kelionės parsivežti kažką autentiško, bet ne ,,gariūniškos produkcijos” šlamštelį, kuris dažniausiai būna pagamintas Kinijoje.
Neeikvoju tuščiai laiko suvenyrams. Žvalgausi po visus Pizos pašalius. Žvilgsnį patraukia žalioje ,,Stebuklų lauko” pievelėje išsitiesę turistai, besiilsintys Pizos gyventojai. Istorinius pastatus gražiai apšviečia tingi spalio saulė, stebindama šešėlių variacijomis. Šilta. Iš kiemų, pro tvoras keroja vešlūs augalai. Praeidama gatve nusigvelbiu porą lauramedžio lapų. Vešiu juos į namučius.
10-27-2009, Veneto regionas
*****
Nesitiki, esu Romoje - amžinajame mieste ant septynių kalvų. Taip ilgai į šį miestą keliauta svajonėse…
Aplankome Venecijos aikštę, barokinę Navonos aikštę su Berninio sukurtu keturių upių fontanu, įstabiu laikrodžiu.
Siauromis gatvelėmis traukiame į ,,visų dievų šventyklą” - Panteoną. Prie įėjimo, Panteono stogo fasadas atrodo tarsi sušaudytas. Pasirodo, stogo auksinė apdaila buvo nuplėšta ir panaudota Vatikano šv. Petro bazilikos baldakimo statybai. Panteono išorė nepuošni. Visas dėmesys sutelktas į vidaus puošybą. Šventyklos architektūra įdomi tuo, kad pastato kupolo centre yra 9 metrų skylė. Pro ją sruva į vidų šviesa.
Aikštė, šalia Panteono, taip pat gyvena savo gyvenimą. Štai - kelionių agentai, persirengę gladiatoriais, vilioja turistus. Karietosna įkinkyti arkliai, mieguistai rymo ryto saulėje. Tarsi nusileidę iš dangaus angelai, maldingai per aikštę praplaukia vienuoliukės. Pilkšvu abitu pasipuošęs žilas, mažas vienuolis traukia praeivių žvilgsnį. Visose aikštės pakampėse šmirinėja turistai .
Turime šiek tiek laisvo laiko. Nardome tarp siaurų senamiesčio gatvelių. Akį traukia simpatiški skersgatviai, pastatų detalės, bažnyčių gausa, lauko kavinaitės, suvenyrų parduotuvės. Visur šmėruoja motociklininkai. Jų čia išties daug! Labai daug! Vairuoja juos ir aukštakulniais avinčios damos ir kostiumuoti verslininkai, padūkęs jaunimėlis bei kiek vyresnė romiečių karta.
Negalima nepastebėti saikingos romiečių aprangos. Jų stiliaus derėtų pasimokyti perdėm šokiruojančiai besirengentiems lietuvaičiams ir, neretai, elementarių aprangos taisyklių nepaisantiems amerikiečiams. Elegancija, elegancija ir dar kartą elegancija, stebėdama praeivius, konstatuoju faktą. Nepriekaištinga juodai balta klasika paryškina balkanišką italų grožį bei čionykštį temperamentą.
Didžiąją dienos dalį paskiriame pažinčiai su antikine Roma - Romėnų forumais, kur kadaise virė kultūrinis, politinis ir dvasinis gyvenimas. Šioje vietoje kažkada stovėjo didingi pastatai, šventyklos, triumfo arkos, pirtys. Istoriniu pastatų liekanos - Antikos laikais vykusių prekybinių mainų, politinių debatų, filosofinių diskusijų liūdininkės.
Prie Romėnų forumų graudžiasi Koliziejus, arba Flavijų amfiteatras. Koliziejaus žemutiniuose rūsiuose tūkstančius vergų ruošdavo ,,Gyvybės ir mirties” žaidimams. Aikštės grindys buvo medinės, apipiltos smėliu, kad sugertų kraują ir gladiatoriai nepaslystų. Buvo įrengta moderni liftų sistema, su kuria pakeldavo iš apačioje esančių koridorių ir kambarių žvėris bei kalinius. Įdomios architektūrinės formos statinys, kuriame įrengta speciali ložė imperatorių šeimai, renginių metu sutalpindavo 70000 žiūrovų. Sunku patikėti, pasibaigus gladiatorių kautynėms iš amfiteatro žiūrovai išsiskirstydavo per 9 min. Šalia arenos pastatytas didžiulis kryžius, tarsi dedikacija žuvusiesiems.
Aplankome pamiltą romiečių susitikimo vietą Trevi aikštę su nepaprasto grožio fontanu. Vakarėja. Įsižiebia žibintai. Aikštė pilna vietinių ir miesto svečių. Tikrai gražu! Daugelis mėto fontanan monetas. Pinigėlius reikia mesti nusisukus nuo fontano, kairiąją ranka, sviedžiant monetą per galvą. Sako, tik tuomet norai išsipildysią.
Vakarą leidžiame nuostabioje Ispanijos aikštėje: oras šiltas, kartkartėmis aidi bažnyčių varpai, pardavinėjami gražiausi Romos, Italijos provincijų peizažai, natiurmortai (aišku, už pasakiškus pinigus). Čia pat gatvėje kepami nepakartojamo skonio kaštonai, neleidžia abejingai pro šalį praeiti viliojančios ledainės. Tarp kitko, italai gyvena vadovaudamiesi devizu ,,Dolce vita” - saldus gyvenimas.
Ach, Roma, neužtenka vienos dienos pajusti visą tavąjį grožį… Elgiuosi naiviai, eidama pro kiekvieną vandens telkinį, mėtau pinigėlius. Viliuosi, čia dar sugįžti…
10-28-2009, Roma *****
Mūsų turistinė grupė naują dieną pradeda pasaulio mažiausioje ir turtingiausioje šalyje Vatikane - katalikybės centre. Nesisapnavo, kad kada nors būsiu šv. Petro bazilikos aikštėje ir dalyvausiu audiancijoje pas popiežių. Galva užvertus stebiu reto grožio aikštę, šventųjų skulptūras. Dangus giedras. Vos keli baltapūkiai debesėliai pagyvina dangaus mėlį. Sklando balandžiai, kaip Doloresa Kazragytė pasakytų, - žemiškieji angelų broliai. Gieda mergaičių choras. Esu daugiau nei įsielektrinusi nuo šventos vietos galių. Sėdėdama tarp kitų turistų ir laukdama susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI, meldžiuosi, stebiu minią. Čia susirinkę piligrimai ne tik iš Europos valstybių, bet ir iš tolimosios Indijos, Bolivijos, Argentinos, JAV.
Euforijos šūksniais aikštė pasitinka popiežiaus specialųjį automobilį. Prasideda mišios. Jos aukojamos italų,
ispanų, portugalų, anglų, vokiečių kalbomis. Kaip smagu - nuskamba Lietuvos
vardas! Sulaukiame ir lietuviško popiežiaus pasveikinimo. Visus susirinkusius popiežius palaimina,
sakydamas, kad šį pašventinimą skiria ne tik mums, bet ir mūsų artimųjų ratui.
Jausmas nepaprastas, jis liks manyje visam gyvenimui!
Pasibaigus mišioms, lėtai judame išėjimo link. Tikrai nesinori palikti šios šventovės. Lenkų choras gieda giesmę. Giesmės melodija gerai pažįstama, nors ir atliekama lenkiškai. Mintyse niuniuoju šią giesmę lietuviškai:
,,O
Kristau, tą patį kelią reikia man nueiti taip kaip Tu,
O Kristau, kiekvieną žmogų reikia man mylėti taip kaip Tu.
O Kristau, o kaip sunku uždėtą kryžių nešti taip kaip Tu.
O Kristau, pakelsiu viską aš jei būsi prie manęs ir Tu.“
Einu pro giedančius maldininkus, drebu iš jaudulio, galvodama, kad ta giesmė apie kiekvieną iš mūsų, apie mums uždėtus kryžius, sunkulį, juos nešant. Esame palaiminti, todėl tikiu, kad kryžius nešime prasmingai …
Akimis palydžiu gražuolius popiežių saugančius specialaus šveicarų būrio karius. Spalvingos dryžuotos uniformos - pūstos marškinių rankovės, įspūdingi galvos apdangalai. Manoma, ši apranga sukurta pačio Mikelandželo, bent jau taip mus informavo grupės vadovė. Šveicarijoje, prie kiekvieno namo, iš kurio kilęs popiežiaus sargybinis, plevesuoja speciali vėliava. Namiškiams tai - didžiulė garbė.
Po audiancijos šv. Petro aikštėje, pagyvenusi rusų inteligentė vardu Ana, veda lietuvių grupę į Vatikano nacionalinį muziejų. Norint apžiūrėti kiekvieną muziejaus eksponatą ir bent minutę pastovėti prie kiekvieno iš jų, prireiktų aštuonerių metų. Aišku, mes tiek laiko neturime. Bet ir tai, ką matome - atima žadą. Aplankome XV a. Rafaelio freskomis tapytas popiežiaus Julijaus II apartamentų sales, Pinoteką, Mikelandželo ištapytą garsiąją Siksto koplyčią, kurioje, kaip žinia, renkami pontifikai. Joje - garsusis ,,Pasaulio sutvėrimas”, ,,Paskutinysis teismas”.
Visą kelionę per muziejaus sales lydi įdomūs gidės pasakojimai.
Pro šiuolaikinio meno ekspozicijas gidė pravedė mus be jokių komentarų. Ar šis menas turės išliekamąją vertę, tokią, kokią turi Renesanso laikais atlikti darbai? Ar ateityje prie jų būriuosis žmonės, apakinti meistrystės tobulumu? Į šį klausimą atsakys istorija ir laikas.
Leidžiamės į Vatikano katakombas. Rūsiuose ilsisi katalikiško pasaulio šventikai, tame tarpe ir charizmatiškasis Jonas Paulius II - taip mylėtas tikinčiųjų, gerbtas pasauliečių. Lankančiųjų jo kapą daug. Fotografuoti Jono Pauliaus II-ojo kapą, Siksto koplyčią - griežtai draudžiama.
Galiausiai gidė atveda mus į šv. Petro baziliką. O čia - Mikelandželo ,,Pieta”, šv. Petro skulptūra, šv. Veronika. Kur dar nesuskaičiuojamos freskos, tapytos vos ne dangaus pakrasčiuose? Šventovės didybė - sunkiai nusakoma žodžiais!
Bazilika šventa visais aspektais, nes saugo didžiulius meno turtus ir sutraukia iš viso pasaulio kampelių plūstančius maldininkus. Kiekvienas ateinantis čionai atsineša slaptas intencijas, malonės prašymus, padėkas .
Mano kelionė, galima sakyti, yra pusiau piligriminė. Atsiklaupusi dėkoju už viską, ką turime, atsiprašau už klaidas, meldžiuosi už sergantį Aivarą, už Erikėlį, už mano mielą žmogų Valentiną, už mamos fizines negalias, už giminių, draugų sveikatą ir gerovę. Meldžiuosi už visus kenčiančius ligonius, už kiekvieną pažintą ir nematytą, už išėjusius. Tampa ramu ir gera. Dėkoju, Dangau, už galimybę būti sąlityje su Tavimi, už suteiktą pilnatvės patirtį.
10-29-2009,
Vatikanas *****
Tęsiasi kelionė. Per Toskanos provinciją vykstame į Renesanso kultūros lopšį Florenciją. Kažkada Florencija vadinta žydinčiąją, klestinčiąją, nes miestelėnai gyveno pasiturinčiai (ir dabar Toskanos provincija yra Italijos ūkio lyderė). Nuo šimtmečių florintiečių investuoti turtai į miesto pastatus, meno šedevrus, vis dar vilioja turistų dėmesį. Miesto simbolis - Ponte Vecchio tiltas, šiomis dienomis garsėjantis auksakalių dirbtuvėlėmis. Pritrūksta žado išvydus Santa Marijos del Fiores katedrą, papuoštą įspūdingu kupolu, varpine. Aikštėje stovi krikštykla. Autentiškas ansamblis pastatytas apdorojančių vilną miestelėnų. Siauromis gatvelėmis keliaujame aplankyti Medičių šeimos koplyčią. Traukiame Dantės namo link. Atokiame skersgatvyje sutinkame vienišą aktorių, temperamentingai bandantį įkūnyti kažkokį viduramžių personažą. Miestas tikrai spalvingas, gyvas garsais, spalvomis. Atkeliaujame pažiūrėti ,,Dovydo”. Tai vienas ankstyvųjų Mikelandželo darbų - beveik penkių metrų aukščio Dovydo statula, pastatyta Sinjorijos aikštėje, šalia Vekjo rūmų, kur yra vyriausybinis Florencijos centras. Ši statula turėjo ypatingą politinę reikšmę: tuo metu, pačioje XVI amžiaus pradžioje, Florencijos respublika, išvijusi tironus, buvo tvirtai pasiryžusi priešintis bent kokiems priešams. Buvo norima tikėti, kad maža Florencija gali nugalėti, kaip kadaise jaunas taikus piemuo Dovydas nugalėjo milžiną Galijotą.
Laisvas laikas. Traukiu aplankyti Santa Croce bažnyčios. Bažnyčia dabar yra restauracijų įkarštyje. Och, čia juk visas kapinynas! Čionai amžino poilsio atgulė Galilėjus, Mikelandželas, Makiavelis, Bardi, Dantė, Rosini. Sąrašas didelis, nes sienose ir grindyse ilsisi gausybė Italiją pasaulyje garsinusių žmonių.
Pasimeldusi ir atidavusi pagarbą istorijai, išėjusi laukan sėdu poilsiui ant bažnyčios laiptų. Gera ilsėtis saulės atokaitoje, graužti obuolį, stebint aikštės šurmulį. Aikštė pilna vyksmo: groja itališkas ansambliukas, dailininkai čia pat tapo ir bando parduoti savo darbus, kavinaitės pilnos siurbčiojančių vyną, exspreso ar capucino. Balandžiai ir tie, rodos, itališkai temperamentingi - straksi, laukdami ,,malonės iš dangaus” - kokio atsitiktinio trupinio.
Paskutinis mūsų sustojimas - Venecija. Šioks toks kelionės paivairinimas, nes Venecijon plaukiame laivu. Saulėta, gražu, todėl artėjantį kanalų miestą, galima stebėti iš denio. Venecija pasitinka galybe prie kranto molų pritvirtintų laivelių. Vos ne kas trečias miesto pastatas alsuoja Rytais.
Pasirodo, šio miesto atsiradimo istorija ganėtinai įdomi. Venetus puldinėjo priešai, tad šie savo turtus perkėlė į salas. Pasidarė nepatogu gyventi, todėl žmonės ėmė kurti miestą ten, kur buvo laikomas jų turtas: tiesė kanalus, statė namus, kvietėsi žymius meistrus. Pirmieji jų buvo rytiečai. Taip gimė ,,Svajonių miestas”, su rytietiškais akcentais.
Dodžai kūrė Venecijos įstatymus. Giežtai prižiūrejo, kad jų būtų laikomasi. Įstatymų būta tikrai griežtų. Pavyzdžiui, pirkėjas pasiskundė, kad kepėjas pardavė jam mažesnę bandelę - bausmė. Už menkiausią nusižengimą grėsė kalėjimo šaltoji, į kurią lydėdavo žymiuoju ,,Atodūsiu” tiltu. Arba dar šiurpiau: kiekvienam nusižengėliui grėsė dešinės rankos netektis, dūris į dešinę akį ir ištrėmimas iš Venecijos, be teisės kada nors sugrįžti. Todėl anuomet venecijiečiai bijojo prasižengti, miestas ne tik klestėjo, bet ir kvepėjo. Niekas tais laikais nedrįso ,,tobulinti” kanalų. Potvyniai išplaudavo purvą ir atnešdavo miestui gaivą.
Aplankome Rialto tiltą, ,,maklinėjame” po vingrias gatvytes, dairydamiesi į kanaluose raibuliuojantį vandenį, karališkas gondolas, žavingus jų vairininkus, tiltelius, namų langines, suvenyrų parduotuves, pilnas Venecijos simbolių kaukių. Įstabi Dodžų rūmų architektūra, šv. Morkaus aikštė. Aikštėje plazdena drąsieji balandžiai, groja orkestrėlis, kviesdamas prisėsti lauko kavinėje puodeliui kavos. Gidė įspėja: ,,kava čia nežmoniškai brangi, todėl rizikuoti neverta”. Po šv. Morkaus katedrą ne tik vaikštau, stebėdama amžių palikimą, bet ir meldžiuosi.
10-30-2009,
Venecija *****
Judame namų link. Kelionės metu nuvažiuota daugiau nei 5000 km.
Pats dangus laimino mūsų išvyką. Pravažiuojant Čekiją, lankantis Austrijoje, Italijoje, Vatikane neiškrito nei vienas lietaus lašiukas. Vienoje jautėsi pavasariškai šilta. Romoje, Vatikane buvo 25 laipsniai šilumos.
Kelionė namolio ilga, bet neprailgsta. Skaitau. Žiūrėdama pro langą, reziumuoju patirtis.
Keista. Lietuvoje visi kalba apie ekonominį sunkmetį, tačiau pilnut pilnutėlis turistautojų autobusas, verčia abejoti šiuo teiginiu. Nupirkti bilietus keliems šeimos nariams, įsidėti pinigėlių papildomoms išlaidoms - reikia ne tiek jau mažai ,,fanieros”. Vadinasi, kai kas pinigų tikrai nestokoja.
Ką dar pastebiu? Įstojome į Europos sąjungą, priklausome Nato blokui, šaukiame apie save pasauliui, neva, esame iš Europos cento ir t.t. ir t.t., tačiau kartkartėmis elgiamės kaip Europos kumečiai.
Stebiu mano bendrakeleivius išlipančius iš autobuso ir įlipančius atgal į jį. Daugelis skuba, spraudžiasi vienas už kitą greičiau. Kur nuskubėsite, ką tos kelios sekundės pakeis? Apsoliučiai nieko.
Gėda už elgesį gatvėje. Einant siauroku šaligatviu kažkas iš mūsiškių netyčia stūmtelėjo senyvą praeivę (tai nutiko, rodos, Florencijoje). Inteligentiškos išvaizdos moteris net spygtelėjo. Atsisuko praeinančiųjų pusėn, rūgojo kažką itališkai. Veltui. Atsiprašymo nesulaukta. Kokia gėda! Baksnojimas, stumdymasis be atsiprašinėjimų - Lietuvoje norma. Juokingai atrodo - į svečias šalis važiuojame semtis kultūros, o nepaisome elementariausių mandagumo taisyklių. Šventai tikiu, taisykles žinome, tik jų nesilaikome.
Stebina lietuvių perkamoji galia. Dar nuo sovietmečio žmonės jutę nepriteklių, dabar bando atsigriebti daiktais. Šluojama viskas, nekreipiant dėmesio į žvėriškas Europos kainas. Vėliai abejoju, ar visiems Lietuvoje taip blogai?
Patiko kelionės metu autobuse skambėjusi muzika: italų lyriškos melodijos, tirolietiški raliavimai. Patiko filmai, ypač apie istoriją, žavėjo senoji klasika. Tikrai ne visi demonstruoti filmai buvo verti dėmesio. Manyčiau, kada kelionėje dalyvauja vaikai, demonstruoti Holivudo šiūkšlių negalima! Suaugusiam gėda darosi matant smurto ir sekso scenas, o ką kalbėti apie vaiką? Tas pats pasakytina apie daugelį Lietuvos TV laidų. Ir kas per marazmas ten rodomas?!
Bet tarp kritikos esti begalė gražių patirčių. Sustojus vienoje degalinėje visi puola pirkti grupės vadovės rekomenduotų saldainių. Saldainiai unikalūs, su romu. Visi griebia taip, rodos, niekada gyvenime neragavę nei šokolado, nei romo! Man nelieka. Nesigraužiu. Sugrįžusi autobusan sėdžiu sau patenkinta, dairausi. Žiūriu, link manęs artinasi moteris. Tiesia saldainių pakuotę. Sako: ,,jūs negavote, o mums užteks”. Esu daugiau nei sujaudinta tauriu poelgiu. Hm, virš mano galvos vis skrajoja slapta burtininkė, mojuodama stebuklingąją lazdele… Ačiū, jai.
Grupę sudarė linksmi, draugiški žmonės iš daugelio Lietuvos vietovių. Mano pakeleivis – ūkininkas iš Utenos. Prisipažįsta esantis našlys. Vienas augina tris vaikus. Du iš jų, jaunesniuosius, važasi kelionėn. Pasirodo žmogelis su vaikais labai daug keliauja, rodo atžaloms pasaulio grožį ir kultūrą.
Daugiausia lieku sužavėta minėto pakeleivio dukra Monika. Mergaitei - 17 metų, bet abi bendraujame kaip lygi su lygia. Monikute kelionėn pasiėmusi net kelias knygas, ,,zūbrina" jas gimnazijos literatūros kursui. Domisi, kokia knyga guli ant mano kelių? Skaitau ,,Kalifo rūmai: metai Kasablankoje”. Man šis skaitinys yra savotiška kelionė kelionėje, nuotaikinga pasaka apie drąsų emigrantą, iškeitusį patogią Londono buitį į Kasablankos nežinomybę. Tahir Shaha autobiografiniame pasakojime dalinasi apie Maroko paslaptingą trauką, vietinių pagarbą džinams, žodžiu, pasakoja viską apie Rytus. Taigi su mergaite aptarinėjame mėgstamas knygas, vardijame autorius.
Mergaitė pusia metų gyveno ir mokėsi Belgijoje. Jos planuose – Teologijos studijos.
Pagiriu jos apyrankę su mediniu kryželiu, klausiu iš kur ją gavusi? Nustembu. Nuo riešo nusiėmusi kuklų papuošalėlį, Monika tiesia jį man. Apyrankės istorija įdomi. Pasirodo, Monika priklauso katalikiškam judėjimui, kuris remia skurdžiai gyvenančius filipiniečių studentus. Iš Filipinų į Lietuvą atsiunčiamos rankų darbo bambukinės apyrankės. Monika ir jos bendraminčiai pardavinėja jas. Nors ši apyrankė dovota, pasiūlau mergaitei šiokią tokią auką (net neabejoju, auka nueis ten kur jos reikia).
Neatsistebiu, koks švarus, šviesus jaunas žmogus! Gerasis vaikas prisipažįsta nelabai randantis bendrą kalbą su bendraamžiais. Pilnai ją suprantu… Monika, mano manymu, visais aspektais peraugusi bendraamžius. Tik fiziniu kūnu likusi paaugle. Mintyse mergaitei linkiu geriausios kloties. Linkiu nepavargti būti savimi. Gyvenimas dažnai tokius kumščiuoja ir mindo. Tikiu, ji atsilaikys…
Ateityje vargiai, ar keliausiu viena. Kodėl? Šį kartą kelionėje kambariu turėjau dalintis su rusaite iš Vilniaus, dirbančia kazino klube. Mergina gan draugiška, linkusi dalintis. Ji tik 33 metų, tačiau pastebiu kokiais kiekiais vakarais maukia vyną. Sakosi, labiau mėgstanti ne vyną, bet kur kas stipresnius gėrimus?!
Buvau pašiurpinta jaunos moters apranga. Šokiruojanti dekoltė, trumpas sijonas, tiesiog gyvas taikinys nepadoriems vyrų žvilgsniams. Jai sėdint šalia manęs Ispanijos aikštėje, buvo ir juokinga ir gėda. Tuomet netoliese sėdintys vyrai nepadoriai mergino ją…
Tesiog nesuprantamas jauno žmogaus įžulumas! Nusilpo fotoaparato elementai. Vietoj to, kad įsigytų naujus, paprašė ją įamžinti manuoju, visai nesidomėjusi, ar mano fotoaparato talpa leidžia tai daryti? Aišku, galima nufotografuoti kelias nuotraukas, bet ne ,,pyškinti” visą dieną. Kita vertus, gal ir egocentriškai nuskambės, bet sukoriau tokį kelią iš JAV tikrai ne tam, kad sekiočiau paskui vulgarią merginą ir gaisčiau brangų kelionės laiką foto sesijoms, lydint kol toji prisipirks banalių lauktuvių, rodos, jos kelionėje svarbiausios. Nepatiko požiūris ,,Dabar pavalgysime, o jei liks laiko - nueisime į katedrą”. Man su taip mąstančiais tikrai nepakeliui! Kelionėje norisi savo žmogaus, tokio, kaip mano miela draugė sako: ”On the same page”.
10-31-2009,
*****
Šiandiena lapkričio 1- oji, Visų mirusiųjų diena. Po dešimties metų dalyvauju Paštuvos bažnyčios mišiose. Jaučiuosi tarsi sudaužyta. Mažai miegota, mat po kelionės grįžau tik antrą valandą nakties. Geradariai Ramutė ir Vytas ,,partarabanino” mane į kaimą. Niekis, išsimiegosiu kada nors veliau. Dabar džiaugiuosi turėdama galimybę būti čia - šioje paprastoje kaimo šventyklėlėje. Šalta, neįmantru joje, nėra patogių klauptų kaip Amerikoje, bet vistiek gera, nes ramus kunigo balsas skleidžia šviesų pamokslą, mokiniai skaito skaitinius, gieda giesmes, pritardami gitaromis. Visos šios aukos skiriamos išėjusiems. Nesuprantu, sutapimas tai, ar kažkoks ženklas? Mišios baigiamos Vatikane girdėta giesme. Klausant ją širdimi, neišeina neverkti:
,,O
Kristau, tą patį kelią reikia man nueiti taip kaip Tu,
O Kristau, kiekvieną žmogų reikia man mylėti taip kaip Tu.
O Kristau, o kaip sunku uždėtą kryžių nešti taip kaip Tu.
O Kristau, pakelsiu viską aš jei būsi prie manęs ir Tu.“
Po mišių pasilabinu su seniai matytais klasiokais, batniaviškiais. Kai kam laikas įrėžęs raukšles, kai kas - visai nesiruošia senti.
Kapų dvasia nesikeičia - juose miela visais metų laikais. Šiandiena kapinės atrodo ypatingai: viskas sutvarkyta, prie išėjusių kapelių būriuojasi giminaičiai, ramiai plevena žvakės. Juk, kapinės yra savotiška susitikimų vieta: mirusieji susitika su anksčiau išėjusiais, gyvieji lanko tuos, kurių neteko.
Aš atėjau čionai mintimis susitikti su teta Aldona. Atmintyje šis žmogus man visuomet bus nemarus… Lapkricio 1- oji - jos gimtadienis.
Vakarą leidžiu tetos Aldonos namuose. Dalytė, Remigijus pasakoja apie sunkius netekčių metus - vienas, paskui kitą Anapilin iškeliavo trys artimi žmonės: Dalytės tėtis, Remigijaus mama ir brolis. Kalbamės labai atvirai, prisimindami praėjusius įvykius, vaikystės detales. Neoficialiai švenčiame mano mielos tetos gimtadienį.
11-01-2009,
Namai *****
Lapkričio 2-oji praėjo palyginus ramiai. Susitikau Kaune su Daiva. Pasakojome viena kitai kelionių įspūdžius: ji dėliojo mintis apie šeimyninį ,,turą” po Dzūkijos kapelius. Aš - apie savąjį po Italiją, Austriją, Vatikaną.
Patraukiame abi į ,,Savas” prekybos centrą. Tradicinis, bene daugiausiai diskusijų sulaukiantis sustojimas - knygynas. Vaikštau apsiglėbusi Baricco ,,Šilkas”, Miuntė ,,Knyga apie San Mikelę", Kamiu ,,Maras”. Taip knieti nusipirkti jas… Bandau laikytis sau duoto žodžio. Tikrinu valią. Padedu knygas atgal iš kur pėmiau ir tik Laimutei nuperku vieną knygą.
Eilinį kartą įsitikinu posakio ,,Pasaulis mažas” taiklumu. Pirmiausiai, išėjusi iš Daivos darbo kabineto, Kauno rajono savivaldybėje sutinku ne ką kitą, o poną Petrą Mikelionį. Taigi šis senas tarybinis nomenklatūrininkas vis dar valdžioje! Pasilabiname, persimetame keliomis draugiškomis frazėmis. Prašau perduoti linkėjimus namiškiams ir mūsų druskininkiečiui dėdei Juliui.
Ruošiuosi važiuoti į Klinikas. Sustojime susitinku Daivos mamą (ha, ha Dievulis manųjų susitikimų laiką ir vietą imrovizuoja savaip). Važiuodamos plepame. Per moteriškus tauškalus vos nepražiopsojau sustojimo, kuriame man reikia išlipti.
Susitinku su gydytoja. Manoji skydliaukė pakitusi, daugoka antikūnių. Ačiū Dievui, stiprių kasdienos naudojimo vaistų, dar nepaskiria (tuos, kuriuos gavau, man patinka, naudodama juos jaučiuosi kur kas geriau).
11-02-2009, Kaunas
*****
Vakar vakarą smagiai praleidome pas brolį. Rolanda, Gretukė ir Matukas gripuoja, bet nuotaika visų buvo gan gera. Gėrėme arbatą, linksmai šnekučiavomės.
Šį rytą abu su broliu riedame Žemaitijos link. Algis važiuoja darbo reikalais, bet pakeliui užsuksime aplankyti ir savųjų kapų.
Jauniausias mamos brolis palaidotas Tauragės rajone, mažose kaimo kapinaitėse. Kapinės pūpso ant kalvelės laukuose. Svyruoja kelios pušys, tvora, kablys ant vartų. Mama pasakojo kiek daug tas vargo vaikas iškentėjo: vos kelių mėnesių sulaukus, kartu su šeima teko trauktis Vakarų link. Skurdus karo metų gyvenimas Prahoje. Visi mamos tėvelio giminės liko Vokietijoje, o mūsų senelis pasibaigus karui, panoro grįžti Klaipėdos kraštan, idialistiškai tikėdamas rasti namus, tokius, kokius paliko. Dėja. Namus rado okupuotus kitų bėdalių. Paskui sekė pokaris, su ,,biedna” kasdienybe. Kas žino, gal dėl to jauniausias mamos brolis ankstyvoje jaunystėje susirgo diabetu? Tais laikais niekas šios ligos įmantriai nevadino. Sakydavo paprastai ,,Cukraligė”. Gyvenimas kaime, alinantis darbas, bloga diabeto kontrolė dėdės fizinę būklę padarė daugiau nei apgailėtiną: liga atėmė abi kojeles, pavertė nabagą neregiu, sukraipė rankų pirštus. Atsimenu, kai stovėjome prie jo karsto, mama žiūrėdama į savo jauniausią brolį, kurį augino ir kurį negailestinga lemtis pavertė kankiniu, balsu raudojo, sakydama, kad, gal ir gerai, kad Dievas užbaigė žemišką jo kelią. Tatai tokios mintys sukosi galvoje, kai vėjų draskomoje kalvoje bandėme uždegti žvakeles skirtas jo vėlei.
Po rekonstrukcijos senelių Martos ir Martyno, dėdės Viliaus kapai Šilutėje atrodo žymiai gražiau! Tik gaila, neišėjo ramiai pabūti, prisimenant tuos – mūsų brangiausius, iškeliavusius Anapilin. Tikiu, mūsų apsilankymas, kuklios maldos, žvakelių šiluma, šaltoje ir vėjuotoje lapkričio dienoje, mirusiems suteikė atlaidus. Ramybės būsena, prisiminimai - atlaidai ir mums gyviesiems. Bent jau man kapuose visuomet gera būti, nesinori jų palikti…
Algis skuba, nes jo dar laukia galybė darbo reikalų Šilutėje, Klaipėdoje, Garžduose, Skuode. Nuveža mane pas dėdę Andrių. O tas mūsų dėdė visuomet buvo toks truputi ,,velnių prišveitęs”, bet už tai mes jį ir mylime. Serga diabetu, prostatoj vėžys įlindęs, klibikščiuoja šlubuodamas po gražiai sutvarkytą butelį. Bet kai paskambiname iš Čikagos ir klausiame, kas geresnio, kaip gyvenate, niekada neverkšlena. Visuomet šmaikščiai atsako: ,,gyvenu vis geriau ir geriau”. Va taip! Dar ir jaunam reikėtų pasimokyti optimizmo iš jo.
Linksmuolės Staselės nėra. Išvažiavusi Klaipėdon pas pruoanukytę, mat Auštelė Izraelyje. Su teta kalbames telefonu. Skambiname mūsų mamai. Skambučiu mus pradžiugina Valentinas iš Čikagos. Visai netikėtai paskambina mano mielas, beveik dvidešimt metų nematytas, dėdė Willy iš Vokietijos! Ilgaamžis stebina energija bei šviesiu mąstymu. Tik jis vienintelis iš visos Nausėdų giminės kas vasarėlę atkeliauja į Lietuvą. Viešėdamas nesėdi vienoj vietoj: medžioja, važinėja aplankyti kapelių, Nidos, gimtinės Juknaičiuose. Prieš tokį senolio pasiaukojimą ir meilę savam kraštui, derėtų nulenkti galvą, žinant kad jam jau arti 90 metų. Svarbiausia, dėdės žmona mieloji Ruth yra grynakraujė vokietė, šeimoje jie kitaip nekalbėjo kaip vokiškai. Atsistebėti negaliu, šaunusis dėdė nepamiršęs senosios klaipėdietiškos, veikiau, rytpūsiškos tarmės.
Su visais giminaičiais linksmai šnekamės telefonu, keliame taures už jų sveikatą, užkasdami dėdės Andriaus keptu kugeliu. Vargšiukas kėlėsi anksti, ruošė vaišes, norėdamas įsiteikti svečiams. Besivaišinant plepame apie ,,ūkį ir apie bites”. Dėdė nuoširdžiai pasakoja apie visus ir viską. Prajuokina savo pasakojimu apie ,,pampersų taupymo sistemą”. Ot, tas mano dėdė, tikras ,,bajeristas”, ką bepasakysi…
Išsiskiriame sunkiai. Apsikabiname kelis kartus, laikome vienas kitą glėby, linkime kits kitam geriausio. Sakau tik lakonišką ,,Iki pasimatymo”, nes ,,Sudie” ištarti baisoka…
11-04-2009,
*****
Vakar pas mus buvo ,,Pirties diena”. Teta Olbutiene iškūreno pirčiukę. Iš Kauno po darbų atvažiavo Daiva su Viliumi. Vanojomės, trynėmės kūnus Daivos atsivežtomis specialiomis druskomis, medumi. Nuo tokių liaudiškų pirties malonumų oda tampa kūdikiškai švelni. Tikrai nereikia jokių modernių spa!
Taip smagu pabūti paprastoje kaimiškoje aplinkoje, kur krosnies dūmų kvapas įsigėręs į sienas, seni ,,divanukai” dengia grindis. Raštuotos lovatiesės, palergonijų vazonėliai ant palangių, gėlėtos užuolaidos, margi sienų tapetai yra vos ne kaimiško interjero butinybė.
Po maudynių - baliukas, panašiai toks, kaip kaimiškos vestuvės: su ,,vinegretais”, šaltiena, keptomis dešrelėmis spirite. Kertame visi, it visą dieną bulves rinkę. Tinka viskas: ir parvežtas iš Italijos vynas, ir mamos gaminta užpiltinė , ir tėvulio atsineštas butelaitis. Tėvukas šposija. Žvygaujame visi. Galvoju, koks šiltas dviejų kartų susitikimas.
Kitas
dvi dienukes praleidau pas tėvukus. Įsijuosusi švarinau namučius.
Viską, ką pajėgiau, kapitališkai ploviau, rūšiavau. Tėvukas
postringavo, baimindamasis, kad po mano generalinio valymo, daugelio
,,gerų daiktų adresai” bus pasikeitę. Taip, kai kas iškeliavo į stiklo, plasmasės konteinerius. Dalį niekalo pagoniškai ,,paaukojau” krosnies ugnelei. Tvarkydama
senųjų buitį, realybėje mačiau tai, ką Danutė Kalinauskaitė vardino
novelėje ,,Daiktai”. Čia - ir krampleno skiautės, stovinčios nuo amžių
amžinųjų, kurių, prisiekiu Aukščiausiuoju, niekas niekada nebenaudos,
termosai, su sudaužytomis kolbomis, nuskelti indai, ryšiai
- ryšulėliai senų nudėvėtų drapanų, sagų pripiltas visas pagalvės
užvalkalas. Iš kur jų tokia galybė? Kam jos bus naudojamos?
O, šventas senatvės marazme, o godume, tu nesvietiškas! Visko tiems mano vargdieniams vis mažai: konservuotų agurkų turi dar net nuo užpernai. Nesuvalgo, bet ir toliau konservuoja. Trys pilnut pilnuteliai šaldikliai prikrauti mėsos, šaldytų vaisių. Atrodytų čia gyvena penkiolikos vaikų šeimyna, o ne du senukai. Juokiausi pamačiusi elektros lempučių atsargas. Dievaž, Lietuvos Prezidentūrai pakaktų. Ir visko – be saiko, be proto. Tik kam? Mamai ir tėvuliui vis kalbu apie gyvenimo laikinumą, bet jiems mano filosofija tarsi užsikimšusioje kriauklėje stovintis vanduo, pylk ne pylęs - žemyn niekas nebėga.
Šiandiena Vaidutė leido pasitikrinti manąjį elektroninį paštą. Gėrėme kavą, plepėjome.
Sunku buvo išsiskirti su Rasele.
Užsukau atsisveikinti ir su teta Onute. Nuoširdžiai pasišnekėjome, dar ir ,,čierka”, kaip teta sako, išlenkėme.
Valentinas vis lepina mane skambučiais. Nabagas kartais per dieną du - tris kartus skambina.
11-06-2009, Namai
*****
It smėlio laikrodžio smiltys byra paskutinės atostogų dienos. Dvi naktis neramiai miegojau, galvodama apie artėjantį išsiskyrimą su namiškiais.
Vėl buvo nemažai įspūdžių: užsuko į kaimą Ramutė su Vytu. Mama iškepė svečiams skanų kugelį. Kauniškiai valgė girdami ir vis klausinėdami, kaip tas skanėstas pagamintas. Matau, mama džiaugiasi, sulaukusi svečių įvertinimo. Ir tėvukas linksmas. Parlėkęs iš tvarto ,,pasipustijo” prieš svečius. Paprastai nepriprašomas pasikeisti kasdienių rūbų, tuoj ,,pasistrajino” švariais baltiniais, dar ,,šlipsą” po kaklu pasirišo.
Mielieji Žemaičiai išsivežė mane į Kauną. Gražiai vakarojome, apsistatę vyno taurėmis ir visokiausiomis gardžiausiomis užkandėlėmis. Šnekučiavomės, žiūrėdami ,,Šok su manim”, ,,Triumfo arka” laidas.
Kitą rytą susitikau su moksladraugiais. Asta, Aida atvažiavo iš Vilniaus. Daivutė nepagailėjo laiko ir kuro sąnaudų, juk Druskininkai tikrai toli nuo Kauno. Aišku, atėjo kauniškiai. Jaunatviški pramuštgalviai tikrai dar nesensta! Gera su jais taukšti niekus ir filosofuoti apie gyvenimo vertybes. Esu daugiau nei dekinga linksmuolių kompanijai, kurie dėl manęs paaukojo šventadienį, palikdami šeimas ir nepabaigiamus buities darbus namuose. Kažin, ar esu verta tokios aukos?
Miegu pas Valentino tėvukus. Anytos nekokia sveikata. Ačiū Dievui, Valentino tėvukas dar ,,drūtas”, namuose atlieka darbus už save ir už pačią. Gyvena jiedu šiltai, sočiai, tvarkingai, tik trūksta artimųjų globos, nes Valentino brolis, kaip ir maniškis, - retas svečias gimtoj pastogėj.
Apkrauna mane dovanomis: Erikui saldainių pripirkta, kurie, garantuoju, po savaitės bus sunaikinti. Mane apdvanoja knygomis. Išsiskiriame. Man jie linki geros kelionės. Jiems linkiu tik sveikatos, nes daugiau tokiuose metuose lyg ir nieko nereikia.
11-08-2009, Kaunas
*****
Pirmadienio
popietę susitikau su Romute. Mieloji Romutė! Likimas pamylėjo mane,
atsitiktinai dovanodamas šio puikaus žmogaus draugystę. Su Romute
susitinkame jos darbe, Priklausomybių centre. Dieve, kaip gerai, kad
šiai nuostabiai moteriai apšvietei kelius į socialogijos mokslus. Kaip
gerai, kad nutupdei ją ten, kur jos mielaširdystės, atvirumo prieš save
ir prieš kitą daugiausia reikia.
Geriame kavą. Plepame. Rodos, niekada nebuvome išsiskyrusios. Romutė parodo savo prižiūrimas palatėles. Jose gydomi alkoholiui priklausomybę turintys vyrai ir moterys. Centro sienos nukabinėtos mano draugaitės iš namų atneštais paveikslais. Prisipažįsta - du iš jų jau pavogti, bet ką padarysi? Mano geroji draugė yra tiesiog sutverta dalintis apčiuopiamomis ir neregimosiomis materijomis.
Vakare skriejame su Daiva ir jos pažįstamų muzikos gerbėjų kompanija į Vilnių. Važiuojame į ,,Triumfo arka” laidos filmavimą. Kelias neprailgsta. Pakeleiviai malonūs. Važiuodami draugiškai šnekamės. Daugelis iš jų po darbo, vadinasi, alkani. Ir pačiai ,,žarna žarną ryja”. Pasiūlau visiems pasivaišinti ,,grybukais". Jų turiu daug, visiems užteks, dar ir į Čikagą šiek tiek parvešiu. Pakeleiviai noriai kerta skanėstus, neatsisako pakartoti. Mažytis draugiškas žestas, bet kokia didelė jo galia…
Niekada anksčiau nesu buvusi Lietuvos Televizijoje (Konarskio - 49). Norinčių dalyvauti minėtos laidos filmavime daug. Visi susirinkusieji pakilios nuotaikos. Laidos prodiuseris Audrius Giržadas gražiai priiminėja svečius: parodo laisvą vietą salėje, stumteli patogesnėn vieton kėdę, sveikinasi su publika. Žodžiu, elgiasi taip, kaip svetingas namų šeimininkas.
Šaunūs laidos vedantieji. Puikus kauniečių orkestras ir impozantiškas dirigentas. Bet, svarbiausia, koks talentingas jaunimas pasirodo scenoje. Och, kokia graži kamerinio dainavimo karta auga Lietuvoje! Nesidžiaugti jais tiesiog negalima!
Reikli žiuri komisija: Gytis Padegimas, Sigutė Stonytė, Dalia Ibelhauptaitė ir Juozas Statkevičius. Visi žiuri nariai pasirodančius scenoje vertina ganėtinai toliarantiškai, apart, žymiosios teatro režisierės. Ši persona ištiesų sau daug leidžia, jos komentarai tiesiog šiurpinantys! Galvoju, kartais, drąsi kritika gali lengvai pradurti silpną žmogiško padorumo skydą. Matomai, kandus reiklumas pasaulinio garso režisierei padeda pasiekti gerų rezultatų. O jie išties be pretenzijų! Kažkodėl nemėgstu Ibelhauptaitės. Simpatiją jai atbaidė TV laida apie išėjusią Jurgą. Tą kartą ši moteris eteryje užgožė visus. Manyčiau, buvo paprasčiausiai nemandagu eterį paskirti tik sau. Rodos, tik ji viena pažinojo talentingąją velionę, tik ji viena viską žino apie Jurgos asmenį. Kažkoks savanaudiškumas, egozentriškumas, nežinau kaip įvardinti. Savaime aišku, čia tik mano nuomonė.
11-09-2009, Kaunas *****
Atvažiavo teta Danutė. Atrodo gerai. Metų jai ne tiek ir mažai, bet mąsto šviesiai, pozityviai. Nespjaudo padiskutuoti apie politikos aktualijas. Vis dar vairuoja automobilį. Tai, mano galva, labai pažangu. Lietuvoje reta pensininkė, sulaukusi tetos metų sėdasi už vairo (daugelis pensininkių visiškai nemoka vairuoti).
Pasivaišiname trise. Mama dėjosi nesveikuojanti. Žinau, skauda kojelę, bet niekada anksčiau nemačiau gulinčios visą pusiaudienį lovoje. Kelis kartus kviečiau prie pietų stalo. Nėjo. Nors iš pagarbos atvykusiam svečiui būtų pasirodžiusi. Ne. Kažkokie senatviniai oželiai, ar vaidyba? Nežinau. Esu persilpna viską suprasti…
Pragulėjo visą laiką, o kai teta išvažiavo, atsikėlė. Atėjus kaimynei, abi gyvai aptarinėjo paskutinę gatvės naujieną. Tą akimirką, rodos, niekas mamai neskaudėjo.
Ai, ai, ai... naujiena tikrai netikėta - staiga mirė visų taip mylima kaimynė Juškienė. Net šiurpuliai per kūną perbėgo, prisiminus mudviejų paskutinį pašnekesį. Prieš išvykstant į Italiją, senikei sakiau, jog lankysiuos Vatikane, melsiuos už visus. O ji man sako: ,,Vaikeli, paprašyk man lengvo ,,smerčiaus”… Palaiminta geroji moteris, tikrai palaiminta, nes šitaip lengvai išeiti - ne kiekvienam lemta (paskui mama pasakojo, į kapelius iškeliavo iš Vatikano parvežtas pašventintas medalikėlis. Vadinasi, kukli dovana amžiais glausis prie jos).
Valanda - kita ir išvažiuosiu į Vilnių. Rytoj - skydis namo, pas mano pasiilgtus namiškius.
Plyšta, sprogsta viskas vidus, atėjus atsisveikinimo su mama, su tėvuliu akimirkai... Baisioji mintis apie laikinumą šmėkčioja galvoje ir ašaros su rauda baugina namų sienas. Visi trys apsikabinę verkiame… Kaip sunku paleisti juos iš glėbio. Kokie menki, pažeidžiami atrodo šie du brangūs žmonės, paliekami vieni. Ką padarysi? Toks tatai likimas.
Užsukame atsisveikinti pas Rolandą, vaikučius. Algis veža Vilniun. Atsisveikinti sunku ir su juo…
Renata ir mažoji Elenytė stebina mielaširdyste. Pavaišina vakariene. Nuoširdžiai pabendraujame. Elenytė tauška - čiauška, rodo savo kambarį, viską ką turi brangiausio.
11-10-2009, Vilnius
*****
Išskrendant iš Vilniaus, mintyse regiu savo senukus. Tuo metu paprastai jiedu jau atsikėlę, triūsia savo nesibaigiančiuose darbuose… Lėktuvas juda pakilimo tako link. Palieku Lietuvą, tėvus, visus brangius man žmones, kurie į mano minčių lagaminus sukrovė gražiausius atsiminimus. Kylame. Nusisuku lango pusėn, nes ašaros neklusniai rieda žemyn…
Renatos, gerojo žmogaus, būtis pasireiškia visur ir viskame. Net lauknešėlyje, kurį įdėjo kelionėn: ryžių košė, spurga - taip skaniai viską kirtau pusryčiams. Valgydama galvojau apie aplinkinių gerumą, kurio viešėdama Lietuvoje patyriau labai labai daug.
Norėčiau nukakti į Kopenhagos centrą, bet nuo šios minties sulaiko pilna kuprinė dovanotų knygų. Pečius sveria kabaliuojanti rankinė, fotoaparatas ir visas krepšys dovanų Rimukui. Mėtausi tarp ,,noriu” ir ,,bijau”. Bijau paklysti, pavėluoti į lėktuvą ir t.t.
Išaušus rytui, lėtai sliūkinu į ,,Arival” skyrių, neva, apsižvalgyti. Dairausi eskalatoriaus į viršų, į ,,Departure” skyrių. Oro uosto darbuotojai paaiškinu, kad skrendu į Čikagą, rodau savuosius bilietus. Ji, tarytum, įskaitydama mano slaptą norą, sako: ,,Jūs turite daug laiko, galite vykti į miestą ”. Taip ir padarau, įžvalgios moters padrąsinta, nusiperku metro bilietelį, bilietų kasos pardavėja ant bilieto brūkšteli stoties pavadinimą, kurioje turėsiu išslipti, ir įšokusi į baltučiuką, gražutį metro traukinį, skrieju Danijos sostinės centran.
Nors oras Kopenhagoje identiškai panašus į lietuviškąjį, galiu drąsiai tvirtinti - graži toji raudosntogė Kopenhaga! Aplankiau žymiąją prieplauką. Ši vieta jau alsuoja Kalėdų dvasia: stovi mugių kioskeliai, lauko kavinių staliukai nustatyti žibalinėmis lepmelėm, ant kėdžių atlošų padėti pledai, visur svyra lempučių, eglių girliandos. Vitrinose matau elfus, o kaip gi be jų Skandinavijoje?
Lyja. Tikrai nepatogu temti sunkų rankinį bagažą, laikyti skėtį ir dar fotografuoti.
Aplankau fotografijų parodą po atviru dangumi. Pėdinu pėsčiųjų bulvaru. Užsuku į simpatiškus skersgatvius. Šiame mieste yra kur akis paganyti. Tikrai džiaugiuosi pasinaudojus proga pasidairyti po jį. Stebiu danus - jie linkę padėti, romūs, mandagūs, tvarkingi. Visur matau labai labai daug dviračių. Dviratininkų teisės Danijoje vienodos, kaip ir keturačių eismo priemonių vairuotojų.
Pasižvalgiusi ir sužvarbusi nuo darganos, traukiu atgal oro uosto link. Prie žymiojo paminklo Undinėlei, net nesiruošiu keliauti. Jis dabar restauruojamas.
Po pasivaikščiojimo Renatos sausas davinys (sriuba ir sumuštiniai) prilygo karališkiems pietums. Valgau ir dėkoju rūpestingai jaunai moteriai.
Dar niekada nesu skridusi tokiame tuščiame lėktuve. ,,Economy” klasėje užimta 20-30 vietų. Norintieji atsigulė, laisvose vietose snaudė. Turiu ir knygų, ir žurnalų, bet skaityti kažko netraukia. Visdėlto, ilga kelionė.
Dievaž, gražūs Čikagos priemiesčiai naktį! Atrodo tarsi piešiniai, juodame popieriuje grafiškai išraižyti auksiniais motyvais. O pati Čikaga naktį panašėja į tikslaus elektroninio prietaiso schemą. Viskas tikslu, tiesu, taisiklinga.
Kaip smagu Čikagos oro uose išvysti savo vyriausiąjį, rankose laikantį rožių puokštę (tėtis išdavė paslaptį. Prieš perkant gėles, Erikas skambino, teiravosi kokios gėlės geriausios). Nustebusi klausiu sūnaus: kur Aivaras? ,,Aivaras ruošia vakariene”- paaiškina Erikėlis. Tokiais atvejais supranti kokiomis dovanomis Dievas apdovanojo mane. Vėl ir vėl dėkoju Jam už jas: už šeimą, už tuos tris vyrus, už pačią geriausią kelionę per gyvenimą su jais, už bendrus mūsų džiaugsmus ir rūpesčius, už dėmesį, meilę, už namus, į kuriuos visuomet gera sugrįžti!
Na štai, iškračiau savo turistinę atminties kuprinę. Daug įspūdžių išbyrėjo iš jos, o šie transformuoti į žodžius sugulė kukliame aprašyme. Gal atminties kuprinės kišenaitėse dar liko įstrigęs vienas - kitas asmeniškumo trupinėlis, ar kokia paslaptinga nuojauta, kurios neišdaviau. Tegul jie ten ir pasilieka.
P.S. Rodos, apie viską rašiau kapotais, glaustais sakiniais, bet gavosi visai nemaža apimtis.
