Kodėl tapome tokie įtarūs?
Patalpinusi dienoraštyje mintis apie nesavanaudiškumą, sulaukiau klausimo:,, Ar tiki, kad tai buvo tikras, nuoširdus poelgis? Ar tiki, jog šiame materialinių vertybių laikmetyje esama žmonių, gyvenančių be išskaičiavimo?’’ Tikiu, – atsakiau. Gal naivu tikėti, bet retsykiais norisi gyventi vadovaujantis aukštesniais idealais.
Kurį laiką jaučiausi neramiai. Mintys skriejo ratais, priversdamos mąstyti apie pasitikėjimo dilemą. Kodėl esame tokie įtarūs? Kodėl nepasitikime aplinkiniais? - kėliau klausimus.
Panašūs klausimai iškyla dirstelėjus į internetinių portalų puslapius. Straipsnių komentarų įrašuose galima paspringti nuo abejonių ir atmetimo gausybės, nuo paniekos bei netolerancijos juodumos.
Tačiau, ar gali būti kitaip? Ar galime būti kitokie? Vedina šių klausimų neriu į praeitį ir bandau atrasti paaškinimus.
Nepamirškime, užaugome Melo karalystėje. Viešumoje melavo valstybė, skleisdama liaudžiai pramanus apie vidaus ir užsienio politiką, apie nebūtas grūdų tonas, pieno primilžius, apie nerealius darbo našumo mastus ir panašiai. Mokykla žarstė ne ką mažesnę dezinformaciją. Parduotuvėse ,,savi’’ dalinosi deficitus, o pirkėjams rodė tuščias lentynas ir sakė; ,,Nieko neturime. Nieko negavome. Nieko neatvežė’’.
Taigi, išrinktieji ėjo į ,,šviesų rytojų’’, o nepatenkintieji - trypė nuoskaudų molyne. Tas blogybes galėtum vardinti ir vardinti iki begalybės. Jų buvo pilna mūsų tėvų kasdienybė, pilna mūsų vaikystė. Tarybiniu raudoniu persismelkusias nuoskaudas tėvai nuolat analizuodavo namuose, netyčia paversdami mus blogio sauslapiais. Balsiai perduodama informacija smelkėsi į mūsų vidų, augindama abejonių želmenis, nuodydama ateitį.
Kaip mes galime staiga tapti patiklūs, jei nuo mažens mus mokė viešumoje kalbėti ,,taip kaip pridera’’, bet savyje vadovautis kitais principais? Esame išmokyti budriai klausyti, bet šiukštu netikėti tuo, kas sakoma. Pati atsimenu, kai tėvulis liepdavo netikėti tarybine propaganda, kurią kalė į galvas mokykloje. Kaip netikėti, sakykime, devynerių metų vaikui - juk mokytoja ir mokyklos valdžia buvo gerbtini reiškiniai?
Atsimenu, kai namuose susirinkdavo kaimynai, įkaušęs tėvulis liedavo nuoskaudas apie tarybinės valdžios į kalėjimą įgrūstą tėvą, apie atimtą ūkį. Tuomet tris našlaičius vaikus, palaidojusius mamą, praradusius tėvą, priglaudė giminaičiai. Tai buvo skaudūs vaikystės prisiminimai.
O kai tėvulis atverdavo vėlesnių patirčių saugyklų duris, pabirdavo galybės kitų nuoskaudų. Pamenu, pasakojo ilgus metus stovėjęs eilėje mašinai gauti. Kai vadinama eilė priartėjo - ,,mašinėlės’’ rakteliais žvangino jaunas direktorius, o ne mūsų tėvas. Jaunas, be įdirbio, žmogus važinėjo gan patogia tarybine ,,mašinėle’’, o tėvulis, nieko negavęs, toliau nuo ryto iki nakties arė tarybinio ūkio laukus. Arė, akėjo ir savuosius nuoskaudų dirvonus.
Panašių istorijų buvo daug. Kai įsiaudrinęs tėvas pasakodavo jas, mama ramindavo, prašydama nesikarščiuoti ir nelaidyti garsiai liežuvio. Tėvas, persiutęs nuo neteisybės rėkdavo:,,Šaudyti, šaudyti visus!’’. Juokdavomės iš to mūsų ,,karžygio’’, bet kažkas iš tų juokingų dalykų, į kuriuos darbštus kaimo žmogelis norėjo šaudyti, liko mumyse, nepasimiršo, neišnyko praeities miglose.
Pasibaigus tarybinei epopėjai, į Lietuvą veržliai įžengė Atgimimas.
Atėjo kitų politikų, kaip rodėsi, kitų tiesų laikai. Apglėbę rankomis Baltiją,
dainavome ir mitingavome, tikėjomės užtušuoti praeities juodulius, tikėjomės pradėti gyventi
kitaip. Deja. Bergdžios viltys. Žmonių tikėjimas gerove virto nuoskaudomis. Melas,
melas ir dar kartą melas – štai ką
užgyvenome per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius.
Nepatenkinti valdžios savivale pakilome veržlių ,,ikarų’’ sparnais
ieškoti geresnio, teisingesnio gyvenimo. Pilni idealizmo nutūpėme beveik
šventoje, kaip mums rodėsi, Amerikos žemėje. Vieni tik pritūpė, tikėdamiesi sugrįžti.
Kiti - suskubo sukti lizdus ir pasiliko.
Apmaudu. Čia Amerikoje yra tokia pati būtis - viešumoje sakoma viena ,,tiesa'', o realybėje ta tiesa visai kitaip atrodo. Vyksta totalus šalies gyventojų mulkinimas. Toliaruojama apgaulė, jos mokoma.
Prieš kelis mėnesius teko dalyvauti dviejų dienų kursuose, kuriuose didžiulę patirtį turintis specialistas mokė darbo paieškos vingrybių. Įstrigo viena detalė: negalima savęs išduoti, negalima kritikuoti ir t.t. Vadinasi, norint gauti darbą, švelniai tariant, reikia ,,mulkinti akis’’, reikia meluoti. O ką daryti su žmogiškos moralės principais?
Skaitau ant automobilio draudimo kortelės užrašą: ,,Do not admit fault’’. Reiškia, nors esi kaltas – neprisipažink. Meluok.
Masinės informacijos priemonės, valstybinės, švietimo institucijos dangstosi melu. Vargas žmogui, kuriam reikia vaikščioti tiesos paieškos takais. Veikiau užsimuši, bet jos nerasi.
Apie taip vadinamą buitišką melą galima būtų rašyti be galo. Reiškinių, kuomet pamirštamas duotas žodis, jo nebesilaikoma, esama tiek daug, kad, juokais tariant, melą būtų galima krauti į vežimą ir vežti į turgų. Kur dar šeimyninis melas – savas melas?
Pamirštos šventos vertybės - tikėjimas, Dievas. Pamirštas aštuntasis Dievo įsakymas, prisakantis nesakyti netiesos.
Esame nudeginti tiek praeities, tiek dabarties išgyvenimų. Štai ir atsakymai, kodėl esame tokie, kokie esame - įbauginti apgaulės ir melo, amžinai nepasitikintys, abejojantys kareiviai, stovintys ,,Budrumo stovyklos’’ poste.
Neteisiu. Nesmerkiu. Tik konstatuoju faktą, puoselėdama viltį į geras permainas.
03-05-2010
