Jonas Mačiukevičius ,,Laikrodžiai nesustoja’’
Senos knygos - nebylios laikmečio liudininkės - panašios į senus namus ar nudėvėtus buities rakandus. Jų puslapiuose sklando laiko vėjai, išmargintame popieriuje palikdami paslaptingą kvapą, gelsvėjančias žymes. Nuo nebylių laiko prisilietimų lėtai dūlėja, aižėja, plyšta popierius, tarytum bebalsiai primindamas knygų skaitytojams apie taip trapią egzistenciją, apie neapibrėžtą laikinumą...
Skleisdama pirštais laiko paženklintus puslapius, dažnai galvoju: kiek žmonių lietė šį skaitinį, kiek delnų, kuriuose likimas išvingiavo skirtingas gyvenimo linijas, prigludo prie vienos istorijos, tos - unikalios, užburiančios, realios ar išgalvotos knygos istorijos? Veikiausiai, daug. Tą liudija išblukusios knygos viršelio spalvos ir aptrinti kampučiai.
Apysaka „Laikrodžiai nesustoja“ – viena iš tų senų knygu, kurią, galvoju, skaitė ne vienas skaitytojas. Ši autobiografinė knyga išleista seniai - 1965 metais, joje jaunas, perspektyvus kūrėjas Jonas Mačiukevičius pasakoja savąją skaudžią patirčių istoriją.
Į šešiolikmečio gyvenimą įžengė grėsminga liga – kaulų tuberkuliozė. Kuomet knygos herojaus bendraamžiai lankė mokyklą, kūrė svajones ir jas įgyvendino tikrovėje, sergančiam jaunuoliui po dešimtis mėnesių tekdavo praleisti ligoninių palatose. Sudėtingos operacijos, įkalinimo lovoje mėnesiai, gipsu surakintas kūnas, sunkūs svoriai – tai jokių kompromisų nepripažįstantys ,,diktatoriai’’. Baimingi pirmieji žingsniai, skaudūs kryčiai, skausmo ašaras spaudžiantys mankštos pratimai - kasdieniai ligonio palydovai, diena iš dienos neatsitraukiantys nuo jauno vaikino kūno.
,,Apatiška nuotaika slepiasi už skausmo. O šis - toks aštrus – laukia kiekvieno krustelėjimo. Apie žingsnius baisu ir pagalvoti. Kol pereinu koridoriumi, skausmas taip išvargina, kad norisi atsisukti į sieną ir verkti. Kartais pagalvoju: jei būčiau fotoaparatas, mano atsiminimų juostoje būtų užfiksuota tik tai, kas susieję su skausmu. Skausmas – savotiškas blicas: ryšku tiek, kiek apšviečia. Kiti daiktai ir žmonės lieka tamsoje.’’
Nors jaunam vyrui teko stebėtinai daug iškentėti, tačiau Linu pasivadinęs knygos autorius kančiose narplioja egzistencijos dilemas, kelia sau filosofinius, religinius klausimus. Atsakymų paieškose dalyvauja Lino likimo draugai – dažnai palatoje besikeičiantys ligoniai. Visi jie skirtingo amžiaus, skirtingų pažiūrų bei socialinio sluoksnio, visi jie turi kitokias ligos istorijas, kitokius atsakymus į klausimus. Per sutiktus žmones Linas gauna daug išminties, daug pamokų.
Savitame ligoninės pasaulyje, tarp įvairiausių patyrimų užgimsta ir liaunas, trapus meilės daigelis. Gležnas meilės augalėlis stiepiasi į aukštį, tačiau jam, panašiai kaip silpnam ligoniui, liga atima jėgas grumtis su negailestingu likimu, pritrūksta jėgų vešėti ir tapti tvirtu.
Mačiukevičiaus ,,palatų pasaulis’’ tikslingas ir vaizdus. Labai taikliai ir detaliai įvardintuose aprašymuose atrandama tai, ką mes patys regėjome ir jautėme kažkada gulėdami tarybinėse ligoninėse: ilgi koridoriai, medikamentų kvapas, balta palatų nykuma, apstatyta nepatogiu ligoninės inventoriumi ... Tarp jų – po dryžuotomis pižamomis įkalinti sergantieji, savyje slepiantys skirtingas ligų diagnozes, kitokias gyvenimo patyrimų spalvas, slaptas svajones bei ateities viltis. Visi jie laukia lankytojų, ilgesingai dairosi pro palatų langus, visus juos vienija didžiulis noras pasveikti ir kuo greičiau ištrūkti į kitą erdvę – į sveikųjų pasaulį.
Kadangi knyga išleista sovietmečiu, joje šmėžuoja tarybinės ideologijos blyksniai.
Taip pat nustebino tarybinės cenzūros nepaliesti gan drąsūs religiniai svarstymai.
Manyčiau, šią knygą vertėtų perskaityti tiems, kurie linkę burnoti gyvenimą. Kaip galima koneveikti likimo paskirtas dovanas, kaip galima niekinti aplinką, kuomet gamta apdovanoja protu, šviesą reginčiomis akimis, garsus fiksuojančia klausa, jusle, balsu, kojomis, rankomis, visomis duotybėmis, kurias būtų galima vardinti iki begalybės?
Knygoje ,,Laikrodžiai nesusustoja’’ J. Mačiukevičius įrodo, jog gyvenimą verta gyventi. Verta tikėti, stengtis, bandyti, pagaliau įrodyti sau ir aplinkiniams, kad be fizinės negalios esama kitokių gamtos dovanų – minties, kūrybos galia, teikianti soties jausmą savai dvasiai, pasotinanti aplinkinius.
Kančios filosofijoje autorius tarsi teigia, kad gyvenimas nesibaigia ties pirmu suklupimu, atvirkščiai - jis tęsiasi, o toje tąsoje būtina atrasti savą vietą. Ją suradęs J. Mačiukevičius, iš širdies gelmių lieja nuostabius poezijos ir prozos žodžius, tapdamas pavyzdžiu ne vienam viltį praradusiam jaunuoliui.
,,Laikrodžiai nesustoja. Laiko vanduo – rašo knygos autorius - veržiasi pro užtvankos spragą. Kol kas tai spragai užtaisyti užtenka vien mano delnų, vien mano širdies.’’ Tegul ir jums užtenka vien jūsų delnų ir širdies – gamtos duotų galių, tegul kuo mažiau reikia baltus chalatus dėvinčiųjų pagalbos, ne itin malonios būties ,,ligoninių pasaulyje’’, kur laikrodžiai nesustoja, bet juda pernelyg lėtai skaičiuodami taip brangų laiką.
