Lengvi vienatvės atodūsiai

  Doloresa Kazragytė ,,Lengvi vienatvės atodūsiai”

  Vasara tarsi aktorė, nepriekaištingai atlikusi savo vaidmenį ryškiame šviesos ir spalvų spektaklyje, baigė savo pasirodymą ir… iki kitų metų sezono atsisveikino su mylima publika. Pasislėpusi teatro užkulisiuose, Vasara ilsėsis, repetuos ir kaups jėgas naujam efektingam šou.

  Jos vietą užėmė ne ką mažesnį talentą turintis maestro Ruduo. Šis teatro virtuozas pagal  kasmetinį scenarijų  ugningoje meilės dramoje  vaidins įsimylėjusį turtuolį, kuris savo mylimąją Gamtą hipnotizuos meilės apžavais, kerės jos sąmonę melancholija, pūs į akis jai meilės miglą, puoš jos kūną sodrių spalvų apdarais ir šilkiniais voratinklių šydais. O paskui, spektaklio pabaigoje, tarsi prieš meilės aktą Ruduo savo mylimąją  išrengs ir paliks lapkričio darganose ir šaltyje... išdavikiškai nuogą. Šioje dramoje bus visko: bus daug grožio ir kančios, bus spalvų siautulio ir lietaus ašarų, bus daug panašumų į žmogiškuosius santykius. Nepraleiskite šio reginio! Spektaklis nemokamas, bet jo vertė – neįkainojama! Kasdienių darbų skuboje nors trumpam stabtelkite, pakeldami akis į margaspalvių lapų piruetuose besisukančius rudeniškus stebuklus.

  Mano teatrališkas įvadas - ne šiaip sau. Šį kartą mintimis dalinsiuos apie žinomos aktorės Doloresos Kazragytės praėjusiais metais išleistą novelių knygą ,,Lengvi vienatvės atodūsiai”.

  Daugelis šią moterį pažįsta vienpusiškai: aktorė. Turiu prisipažinti, kad prieš dešimt - penkiolika metų ir mano žinios apie D. Kazragytės asmenį buvo ganėtinai ribotos. Žinojau tik tiek, kad ji - aktorė, dirbanti  Kauno dramos teatre ir vaidinanti gana dramatiškus personažus. Kartais trapi D. Kazragytės figūrėlė šmėkštelėdavo televizijos spektaklių įrašuose, iš radijo imtuvo transliuojamų Radijo teatro laidų pasigirsdavo jos išraiškingas balsas, įtaigiai perteikiantis „Džonatano Livingstono žuvėdros“ grožį.

  Kiek artimesnė mūsų bičiulystė prasidėjo spaudos puslapiuose. Tada D. Kazragytė, pasivadinusi Viktorijos slapyvardžiu, ,,Kauno dienoje“ pradėjo publikuoti savo rašinius. Tuo gūdžiu perversmų laikotarpiu, kai viskas kardinaliai keitėsi, kai žmonės tikrąja to žodžio prasme buvo apvogti ir atvesti prie skurdo bedugnės, sujaukti moraliai, pikti, neramūs dėl kasdienos ir rydienos, spaudoje pasirodė viltingi ,,saulės spindulėliai” - maži, bet talpūs Viktorijos laiškai .Už Viktorijos slapyvardžio slėpėsi didžiajai visuomenės daliai dar neatskleistas kuklios aktorės rašymo talentas. Beveik dvejus metus kiekvieną savaitę kauniečiai laukdavo pasirodančių Viktorijos laiškų – nuoširdžių, suprantamų, artimų eilinių žmogelių gyvenimams ir suteikiančių tikrą palaimingo skaitymo jausmą.

  D. Kazragytės rašytinė kūryba prasidėjo nuo pamąstymų apie teatrą, nuo dienoraščių puslapiuose paslėptų minčių trupinėlių apie dramatiškus artimųjų likimus, nuo kasdieniškų atžymų užrašuose. Kaip rašo pati kūrėja: ,,Būdavo, grįžtu po repeticijų, premjerų - ir prie stalo. Kartą prasitariau Robertui Keturakiui, tas - duok paskaityti! O po poros mėnesių man jau skambina iš ,,Vagos" leidyklos: leisime jūsų kny­gą”. Taip atsirado knygos „Tiltas be turėk­lų", ,,Gyvenimas prieš gyvenimą“, ,,Kasdienybės rožinis”.

  Sunku kalbėti apie šios rašytojos kūrybą abstrakčiai ir be emocijų. Asmeniškai man D. Kazragytės kūrinijos pasaulis – atradimų atradimas. Knygos, kurių viršelyje puikuojasi minėtos autorės pavardė, yra tapę manųjų vakarų maldynėliais ir, teatleidžia šventieji, mano evangelijomis pagal Luką ir pagal Matą. Prisipažinsiu, esu tiesiog apkvaitusi šia kūryba. Kai kuriuos tekstus ir citatas moku atmintinai, nes tai – „natūralus, organiškas“ produktas, absoliučiai be jokio cheminio priedo!

  D. Kazragytė - tikra mažulėlių filosofijos analitikė. Visiškai nesvarbu, ar tas Gamtos ir Dievo tvarinėlis pasaulį liečia dviem ar keturiom kojomis, šliaužioja žeme ar sparnais raižo dangų.

  ,,Esu ,,tvarkoholikė”, - rašo ji. - Pamišusi dėl švaros. Žinau – tai mano viena iš bjauriausių ydų. Skaistykloje turbūt mane Dievas skaistins liepdamas sėdėti, žiūrėti į voratinklius, dulkes, lapus, sužėlusias dilgėles, piktžoles ir nieko nedaryti – tegul sau viskas gyvena. O dabar čiumpu grėblį, maišą lapams ir puolu grėbti pakrantę. Apgrėbusi kiemą vos ne iki miško, sunešusi maišą po maišo lapus ant kalno į duobę, galėčiau nusiraminti. O ne, kur tau! Puolu grėbti prie pat vandens aplink tiltelį. Šmėsteli mintis: sustok, čia žalčių numylėtas krantas, palik kaip yra, juk jie čia šliaužiojo, šildėsi saulėje, plaukiojo, žolėje palikdavo savo išnaras, neliesk pakrantės. Na, gerai, tik truputį tuos lapus apgrėbsiu.

  Ir grėbiu. Lapų krūvelėje pamatau žaltelį, bet… kažkaip keistai įsitempęs jis juda.

  O, Dieve! Aš jį grėbdama perkirtau pusiau, širdį pervėrė bjaurus kaltės jausmas: nužudžiau! Aš tave sukapojau, žalteli, aš atėmiau tau gyvybę, o mažyti! Atleisk man, atleisk. Pašiurenu lapus: galvelė atskirai - nejuda. Šlykšti tvarkdarė! Ar jau pakrantės negali palikti ramybėje?! Ar jau spygliai, lapai, žolė tau virto šiukšlėmis?! Ką pridirbai, žvelk! Metu grėblį, tarytum jis būtų kaltas, tupiu prie žalčiuko ir verkiu garsiai kalbėdama: ”Dieve, niekada niekada čia negrėbsiu. Atleisk man.”

  Sudėjau lapus į krepšį, išnešiau į mišką kartu su žalteliu. Sėdžiu prie vandens. Liūdna. Apžvelgiu pakrantę ir... rodos, taip trūksta krantui, krūmams, akmenėliams, žolei to žaltelio”.( ,,Lengvi vienatvės atodūsiai”. Ištrauka iš novelės ,,Atleisk, žalteli”)

  Iš trumputės citatos galima nusakyti autorės stilistiką. Jos asmenybę bei rašymo braižą atskleidžia ir šis trumputis, bet iškalbus credo: ,,Neduok Dieve būti prašmatniu išpuoselėtu rožės žiedu, kurį prižiūri vilkšuniai… Duok Dieve būti lauko žole, kad ir kiaulpiene, bet užtat panašia į saulę… ”

  Drįsčiau tvirtinti, kad D. Kazragytė rašo be maivymosi, be pompastikos, be egzotiškų akcentų. Atvirkščiai, kiekvieną sakinį autorė tarsi vaiką apgaubia jautra ir nuoširdžia meile, neišgražintai parodydama tai, ką mato kūnu ir jaučia siela. Jos kūryba - tarsi solidarumo ženklas, dedikuojamas mažiems, nuošalyje nuo žvaigždėto gyvenimo stovintiems tautos  atstovams.

  Į knygą ,,Lengvi vienatvės atodūsiai” sudėtos novelės - maži skaitinėliai, pilni šilumos ir ramybės. Jų skaitymas - lengvas ir plaukiantis tarytum akvarelės liejiniai. Neįmantriame tekste be įsakmių nurodymų skaitantiesiems paslėptas gilus moralas - apie meilę tam netobulam, tačiau kartu ir tobulam pasauliui. 

  Būtent novelėmis ponia Doloresa palietė kur kas daugiau širdžių nei savo kiek anksčiau sukurtais vaidmenimis. Vaidmuo teatre sąlygotas vienadieniškumo. Jaunesnės kartos atstovai vargiai ar turėjo progos matyti šią aktorę vaidinančią „gyvai“. O štai knygoje įamžinta kūryba galima džiaugtis kur kas ilgiau.

  Vis dažniau sutinku žmonių, besiguodžiančių jų gyvenimus užvaldžiusia apatija, nuovargiu, įgrisusia buitimi, nesibaigiančiu darbų krūviu bei rytdienos netikrumu. Neretai ir pati burnoju dėl pašėlusiai šuoliuojančio laiko ir savo nesugebėjimo integruotis jame. Tačiau vis dėlto, kad kūnas nors šiek tiek pailsėtų, o siela ir vėl norėtų skristi, retkarčiais turime įjungti stabdžių svirtelę. Stabtelėti. Atsigauti. Tokiais atvejais sielai atgaivos suteiks malonus skaitymas - toks, kokį galima rasti D. Kazragytės novelių rinktinėje ,,Lengvi vienatvės atodūsiai”.

  Vykstu atostogų. Su savimi pasiimu naują knygą. Jei patiks – būtinai parašysiu. Iki kito kartelio.