Malonės akrobatika

  Juliaus Sasnausko „Malonės akrobatika“

  Perskaičiau puikų romaną apie suniokotus jaunų žmonių likimus, antisemitizmą, Antrojo Pasaulinio karo metu vykdytus nacizmo nusikaltimus Lenkijoje. Literatūrine prasme skaitytoji knyga verta pačių geriausių komentarų. Kol įspūdžiai dar nenuplasnojo į užmarštį, norisi imti ir kuo greičiau aprašyti puikų kūrinį.Tačiau manyje gyvenantis konservatyvus estetizmo krislas kužda dar palūkėti. Advento priešaušryje, ruošiantis Šv. Kalėdų sutiktuvėms, nesinori liestis prie istorijos skaudulių, drabstytis aikštingais vertinimais, į tam tiktas kategorijas rūšiuojant nuskriaustuosius ir tuos, kuriuos reikėtų teisti. Pilkšvoje lapkričio ir gruodžio sandūroje negatyvios tematikos analizavimas skaitytojams, manau,  priduotų nereikalingo pesimistinio slogučio. Kai kiekviena diena, nugalėta tamsos, greitai suskaičiuoja šviesių valandų kraitį. Kai vėjas vakarais, pamėkliškai ūkaudamas kaminuose, gąsdina namų vėles. Tame neurotiškame šalčio ir darganos suokalbyje, norisi kažko prasmingo ir šilto. Garuojančios arbatos ar karšto šokolado puodelis, rami draugystė su pamąstymų skaitiniu turėtų būti tikrai gera jaukumo dozė, puikiausias pasiruošimas tikroms Kalėdoms.

  2008 - ieji Lietuvoje buvo paskelbti skaitymo metais. Gražu kai žmonės, tobulindami save, daug skaito. Deja, man seniai neduoda ramybės keli pastebėjimai. Didžioji skaitytojų dalis, kažkodėl skeptiškai vertina mažesnės apimties prozą - mažuosius romanų brolius ir seseris - esė, apsakymus, noveles. Prioritetai atiduodami kūriniams, kuriuose detaliai , tačiau neretai ir nuobodžiai, per šimtus puslapių rutuliojasi išplėstas veiksmas.

  Šioje srityje turiu liūdnokos patirties. Prieš pusmetį viena mano giminaitė Lietuvoje, gavusi mano norimų knygų sąrašėlį, nustebino savo kategoriškumu. Labiausiai trokštamos novelių knygos negavau. Vietoj jos išgirdau atsakymą: ,,Apsakymai- nieko gero!” Drįsčiau tvirtinti, kad tai - neteisingas požiūris! Koncentruotame apsakymų, novelių ar sentencijų tekste kartais esti tiek prasmės, kiek nerasi jokiame ,,saldžiarūgščiame” romane. Asmeniškai man įdomus, trumpas vakaro skaitinėlis yra tarsi vis naujo ragaujamo vyno ar gurmaniškos užkandėlės skonis: trumpa, prasminga ir malonu. Ir dar - nesu priešiškai nusiteikusi užsienio kūrėjų atžvilgiu. Tik norėtųsi daugeliui tėvynainių atmerkti akis, parodant, kad ir Lietuvos žeme vaikšto talentingi žmonės - vienuoliai be Ferarių, savo filosofijų horizontuose ir vertikalėse, atrandantys alchemijas, kurios daugeliu atveju artimesnės lietuviško gyvenimo normoms, papročiams, mūsų šiaurietiškam mentalitetui.

  Kambaryje, kuriame ilsiuosi, turiu kuklią knygų lentynėlę. Šalia monsinjoro K. Vasiliausko pamokslų , S.Kymantaitės - Čiurlionienės prisiminimų apie savo vyrą M.K. Čiurlionį, H.Radausko bei kitų lietuvių poetų rinkinių, bičiuliškai ,,gyvena” autoriaus, kurį šiandieną noriu jums pristatyti, knygos. Šis žmogus  daugeliui pažįstamas iš „Mažosios studijos“ radijo transliacijų. Tai - vienuolis pranciškonas Julius Sasnauskas - gatvių bei skersgatvių teologas, postilių ir sakymų meistras. 

  Malonė. Šioje daugialypėje sąvokoje telpa tiek daug grožio: dvasios švara, paprastumas, pasišventimas ir atjauta, ramybė, tolerancija. Vyriškame linksnyje ištarus šv. Mergelės Marijos pašlovinimo žodžius ,,malonės pilnoji“, galima pritaikyti iršiam kukliam maldos broliui. Šis vyras – tarsi gražus indas, sklidinai pripildytas įvairiausių malonių bei talentų, savo darbais ir elgesiu, kalbomis bei raštais tikinčiuosius ir atokiau nuo bažnytinių kanonų stovinčius pasauliečius, kviečiantis švęsti gyvenimą.

   Tad šiandien, kai lauke nėra šilumos, kuri fiziškai šildytų mūsų kūnus ir suteiktų pasitenkinimo jausmą sielai, norisi dirbtinai sušildyti čikagiečius, pristatant trečiąją minėto autoriaus knygą ,,Malonės akrobatika”. Knygą, kiek anksčiau mano perskaitytą, bet vis dar nepaliaujamai skaitomą, nes kiekvienas jos puslapis skleidžia gaivią tyrą. Knygą, kaip ir jos autorius, kuklią savo išvaizda, bet taurią įrašais. Knygą, kurią skaitant linkčioju galvą, pritardama gerbiamo Juliaus pastabumui.

  ,,Malonės akrobatika”- parašyta nevienadienei egzistencijai, ne vienai kartai. Šis leidinys - tarsi skaidraus šaltinio vanduo. Perskaičius šia knygą, kaip ir numalšinus troškulį, išlieka malonus pojūtis. Esė rinktinėje -  tarsi kalendoriuje, pagal katalikiškų įvykių eiliškumą, sudėti skirtingos tematikos pamąstymų rašiniai. Atrodo, tarsi autorius lėtai žingsniuotų metų laikais, atkreipdamas dėmesį į, rodos, visiškai nereikšmingus įvykius, cituodamas Evangeliją, sugretindamas ją su pasaulietiško gyvenimo reiškiniais ir, atvirkščiai,  nuodėmingųjų klajones sulygindamas su šventųjų darbais. Paperka tai, kad jautriame autoriaus monologe nėra perdėto dievotumo. Kaip tik - pabrėžiama pusiausvyra tarp tikėjimo tiesų ir kasdieniško gyvenimo realybių. Knygos turinys - gera atsvara tuščiakalbystės užterštoje visuomenėje, puikiausia primityvių maldų alternatyva mūsų kasdienos meditacijose.

  Girdėti, suprasti jausmų kalbą, mokėti jautriai ir nuosekliai savo pastabumą išreikšti raštu – neabejotina duotybė! Juliaus Sasnausko - rašytojo, žurnalisto, publicisto bei eseisto talentas brendo vaikystę leidžiant charizmatiškojo Vilniaus aplinkoje, kur senųjų bažnyčių varpinės mesdavo šešėlius ant visko mačiusių grindinio akmenų, kur pavėsingose skverelių paunksmėse buriuodavosi senieji Vilniaus žydų inteligentai, aplinkui skambant jidiš, rusų ir lenkų kalboms. Tokioje margaspalvėje aplinkoje išaugo „vilnietiško sindromo” daigas, Juliaus Sasnausko sąmonėje subrandinęs tolerancijos aplinkai vaisius. Žinoma, jaunystėje buvo ir maištingas hipiškų iššūkių laikotarpis, pavojinga antitarybinė ,,Lietuvos Laisvės Lygos" veikla su kalėjimo ir Sibiro tremties šleifu. Atsineštinę duotybę tobulino ir drastiškas gyvenimo kelio pasirinkimas - brolių pranciškonų asketiška atskirtis. Ilgalaikė vienuma subrandino tikrą Žmogų.

  Prisipažinsiu, esu per silpna komentuoti talentingojo žodžio meistro kūrybą. Vietoj apibendrinimų pateiksiu tik porą iškalbingų citatų, taip tinkančių Kalėdų laukimo dvasiai. ,,Myliu adventą. Myliu tas tamsiąsias, slogiąsias metų savaites, kurioms lemta išnešioti Kalėdų stebuklą. Nesvarbu, kokia būtų jų išorė ir kas ten imtų viršų - Bažnyčios rekomenduojamas ramus santūrumas, askezės pratybos, maldingas susikaupimas ar įprasta kasdienybė ir kalėdinių dovanų karštligė. Adventas leidžia būti mums Judėjos dykumoje ir tarp spindinčių vitrinų, kurios, beje, virsta dar didesne dykuma nei Jono Krikštytojo tyrai. Dievo ilgesį ir laukimą adventas vertina labiau už bet kokias atsivėrimo bei dvasinio auklėjimo programas. Myliu adventą, nors joks kitas liturginis laikotarpis nėra toks žiaurus kaip jis. Esame palikti vieni. Žmonės be Dievo. Nuvytę lapai, savo kalčių , tarytum vėjo, nešami, kaip anuomet dejavo pranašas Izaijas (,,Malonės akrobatika”. Ištrauka iš esė ,,Kai Jo nėra”).

  Taip dažnai skundžiamės, nejuntantys kalėdinės dvasios. Pasirodo, ir šventesni nei mes  išgyvena analogiškus jausmus. ,,Iš atminties traukiu Kalėdas, per kurias nieko nebuvo. Nei eglutės, nei žvakučių, nei prakartėlių. Net namų. Net žvaigždėto dangaus. Chlorkalkių, aulinių batų, prakaito, tabako smarvė. Iš cenzūros perklijuoto voko pabirę plotkelės trupiniai. Suspardyta šuns savijauta. Graudu? Gaila savęs, apiplėšto, nuskriausto, kankinto? Anuomet - taip. Dabar galvoju, ar tai nebuvo tikriausios ir švenčiausios Kalėdos. Ne, anaiptol, ne askezė parūpo. Ne sąžinės priekaištai, jog šiandieną per daug sotu ir šilta, o sielos šventės, pasak monsinjoro Vasiliausko, lyg ir nelikę. Ne šioks toks anų vietų pa našumas į Betliejaus tvartelį jaudina. Tiesiog imu įtarti, kad niekas tobuliau neatspindės Dievo įsikūnijimo esmės už tas anas benames ir nelaimingas Kalėdas”(,,Malonės akrobatika”. Ištrauka iš esė ,,Kalėdos, nesibaigiantis siaubas”).

  Mieli skaitytojai, ramaus advento jums, prasmingos ir taurios metų baigties! Norinčius pajusti malonės prisilietimą, kviečiu perskaityti šią puikią knygą.

  Išeikime į lauką, dangaus didybei baltomis snaigėmis barstant savo dovanas.Leiskim žemei ir žmonėms skirtiems linkėjimams – nepakartojamai mažučių snaigių juvelyrikai - kristi, tirpti ir susigerti į mūsų sielas. Gal sąlytyje su gamtos grožiu ateis laimės pojūtis, meilė vienas kitam, taip mums visiems reikalinga sveikata, kurios užteks mums duonai užsidirbti ir atlikti pasauliui gerus darbus.