Tamsaus knygos viršelio fone išraizgyti juodi, aštrūs zigzagai. Tarsi juodo granito paminklinėje lentoje įrašyti Albert Camus vardas, kraupus knygos pavadinimas ,,Maras‘‘. Žvelgiant į viršelį, mintys nukeliauja į senas, apleistas kapines, kur rudeninėje pilkumoje, tarp lietaus ir vėjo gūsių, tyliai šnabždasi vėlės. Slogi viršelio išvaizda įspėja, jog įrašai romane būsią toli gražu nešviesūs.
Neapsirikau. Knygos nuotaika tikrai niūri. Gal dėl šios priežasties ilgai skaičiau žymaus prancūzų rašytojo kūrinį. Kuomet skaitinio turinyje apstu dvikovos tarp mirties ir trapios žmogiškos gyvybės - neišeina vartyti knygos puslapių greitai, skaityti lengvai, su palaiminga šypsena veide. Tragiškas romano siužetas ganėtinai pesimistiškai veikia pasąmonę, tuo pačiu mažina skaitymo greitį.
Taigi, A. Camus įsijautęs į pasakotojo rolę nuosekliai aprašo Alžyre, Orano mieste siautusį marą.
Įprastinę miesto rutiną sutrikdo mirštančios žiurkės. Pulkais ir pavieniui mirštantys graužikai, neužilgo atneša mirtį miestelėnams. Maras kasdien įgauna vis didėjantį pagreitį. Reikalauja vis daugiau aukų. Mirties giltinė neklasifikuoja pasirinktųjų. Jai neturi reikšmės lytis, luomas, įsitikinimai, užimamos pareigos, amžius. Mirtis vienodai drąsiai beldžiasi į kiekvieno miesto gyventojo būsto duris, su raudų palyda amžiams išskirdama mylimas poras, vaikus, tėvus.
Nors Orano miestas gyvena psichologinėje įtampoje, miesto bendruomenėje randasi maža grupelė drąsuolių, aukojančių savo žinias, sumanumą, laiką. Susibūrę į pagalbos būrius, jie stengiasi padėti nelaimės ištiktiems miesto gyventojams. Gydytojas Berbaras Rijė, kunigas tėvas Panlu, jų bendraminčiai draugai Taru, Ramberas, Granas – keistuoliai, pasirįžę vadovautis aukščiausios moralės principais, drįstantys žvelgti mirties šmėklai į akis, norintys padėti nelaimės ištiktiesiems.
,,Vaikus mirštant jie jau buvo matę, kadangi teroras jau keli mėnesiai aukų nesirinko, bet dar niekada nebuvo stebėję jų kančių minutė po minutės kaip šįkart. Tiems nekaltiesiems mažulėliams paskirtą skausmą jie, žinoma, visada laikė tuo, kuo jis iš tikrųjų buvo, tai yra piktinančiu dalyku. Tačiau bent iki šiol jie piktinosi tam tikra prasme abstrakčiai, nes anksčiau niekada jiems nebuvo tekę taip ilgai žiūrėti į nekalto mažulėlio agoniją.
Tą mirksnį vaikas lyg įkastas į pilvą cyptelėjo, vėl susirietė dvilinkas ir taip išbuvo keliolika prailgusių sekundžių, purtomas drebulio ir konvulsijų, tarytum trumpą jo skeletą lenktų ir braškintų pašėlęs maro vėjas drauge su pakartotiniais karščio gūsiais. Škvalui praėjus, apglebo, karštis kaip ir atsitraukė, paliko jį, begaudantį kvapą ant šio užnuodyto kranto, kur atvanga jau nedaug kuo skiriasi nuo mirties. Kai trečiąsyk kaitri banga vėl pasiekė vaiką, jis, išsigandęs svilinančios liepsnos, susigūžė, pasidavė atgal į lovos galą, nusimetė antklodę. Didelės ašaros ištryško iš po uždegtų vokų ir nuriedėjo švininiu veidu. Krizei pasibaigus, bejėgis kūnas, patrūkčiojęs rankom ir kojom, iš kurių per dvi paras beliko vien kaulai ir oda, aprimo nusiaubtoj lovoj groteskinio nukryžiuotojo poza‘‘.
Tamsiomis spalvomis nutapytame paveiksle skaitytojas atras ir gėrio potepių. Be aprašomos skausmingos istorijos, skaitantieji knygą turės progos gėrėtis A. Camus emocinės išraiškos formomis, elegantišku, sakyčiau, aristokratišku rašymo stiliumi.
Baigdama pridursiu - A. Camus savuoju kūriniu tarsi pastatė obeliską maro aukoms atminti, jame įamžindamas žmonijos patirtus praradimus, gelbėtojų ryžtą, sumanumą, drąsą.
Malonaus skaitymo!
