Renata Šerelytė ,,Mėlynbarzdžio vaikai’’
Su nekantrumu laukdavau naujų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrinių. Liūdna, nebėra talentingos prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės, keliautojos. Nebėra ir nebus naujų jos knygų. Tačiau esamą tuštumą užpildo kiti dėmesio verti Lietuvos kūrėjų darbai.
Pernai su didžiausiu malonumu skaičiau Kristinos Sabaliauskaitės romaną ,,Silva Rerum‘‘. Džiūgavau sužinojusi, jog puikiam istoriniam romanui paskirta pirmoji J. Ivanauskaitės premija. Priminsiu, premija skiriama Lietuvos autoriui už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką, ja apdovanojami ne vyresni nei 45 metų amžiaus kūrėjai – būtent tiek metų nugyveno žinoma rašytoja.
Antrąja J. Ivanauskaitės premija nominuota Renata Šerelytė, - už 2008 metais pasirodžiusį romaną ,,Mėlynbarzdžio vaikai’’.
Knietėjo susipažinti su apdovanotuoju leidiniu. Todėl džiaugiausi draugės paskolintąja knyga, nedelsiant įnikau ją skaityti.
Pagaliau knyga perskaityta, užverstas paskutinysis romano puslapis. Bet sąmonėje vis dar šnara gyvi įžvalgų puslapiai, taigi pasistengsiu šiuos puslapius pavartyti drauge su jumis.
Knygos viršelio iliustracijoje pavaizduota kopose gulinti butaforinė moteris. Jos kūnas – birios smėlio smiltys, tarytum simbolizuoja trapią žmogaus egzistenciją, neapibrėžtą laikinumą. Išsidraikę moters plaukai, kaip man regis, asocijuojasi su painiomis mintimis, kuriose susipynę kasdieniai rūpesčiai, praeities baimingi šešėliai, nenuspėjama lemtis – ta gausybė minčių, nuolatos atakuojančių gyvą sąmonę. Viršelyje užfiksuoti kopų kauburiai ir įdubos, regis, atskleidžia toli gražu nelengvą gyvenimą. Šviesus dangus – lyg užuomina į slaptą gėrio siekį. Kiek atidžiau įsižiūrėjus į viršelio vaizdinius, galima pastebėti tolumoje boluojančius vaikų siluetus. Vėl ženklas! Maži, pažeidžiami žmonės palikti vieni blaškytis likimo vėtrose, palikti savarankiškai gyvenimo būčiai.
Kaip būti, kaip gyventi, kai žiaurūs prisiminimai nenori palikti sielų, o dabartis tokia niauri ir be perspektyvos? Taip mintijau žiūrėdama į pilką knygos viršelį, taip galvojau skaitydama R. Šerelytės kūrinį. Pilkuma, sunkulys, pilnos kartėlio išpažintys – nuolatiniai skaitinio palydovai, kartu keliaujantys su skaitytoju nuo pirmojo iki paskutiniojo knygos puslapio.
Intensyviame pasakojime užfiksuota tragiškas vienos šeimos likimas, tik šioje istorijoje šeima nepateikiama kaip vientisa, nedaloma ląstelė. Romane dominuoja kelių pasakotojų pozicijos, kiekvienas iš jų turi skirtingus vizijų pasaulius, savas interpretacijas. Skaudžiose išpažintyse šmėžuoja mėlynbarzdžio šmėkla. Šis visiems gerai žinomos pasakos personažas pasirinktas ne šiaip sau. Po preciziška mėlynbarzdžio išvaizda slepiasi tironas, įkūnijantis supuvusią tarybinę santvarką, negailestingai luošinusią asmenybes, kartų likimus.
Suluošinti santvarkos ir nuožmios dalios, romano herojai renkasi kraštutinumus, drąstiškus apsisprendimus, po kurių nebelieka nieko. ,,Paskutinę akimirką, kai siaubinga nuojauta sugniaužė kūną, suvokiau, kad niekada nebegrįšiu į laiką, kuris man buvo duotas; kaip vieniša škuna per visišką štilį jis nesuvokiamu būdu tolo nuo manęs, - ne, ne jis, aš tolau nuo krantų, ištirpdamas vandenyno platybėse, begalinėje erdvėj, kurios taip bijojau.’’
Pasitelkusi prisiminimus ir lakią vaizduotę, autorė skaitytojus nukelia į to laikmečio Rusijos gilumą, tarybinės Lietuvos kaimą. Vaidzingai parodo skurdžią provincijos buitį, neretai degradavusius tarybinės santvarkos gyventojus, atskleidžia jų išorės bei charakterio bruožus. Senelės ir tėvo personažuose, rašytoja taikliai įkūnyja tipišką lietuvės motinos dalią, neretai rūpestingai besirūpinančios ir užaugusiais vaikais, ir pasyvų, abejingą tėvo vaidmenį šeimos gyvenime.
Skaitinyje bene labiausiai žavi rašytojos dėmesingumas aplinkai, gamtai. Jos pastabumas net menkiausioms smulkmėms yra tiesiog stulbinantis, visu grožiu atsiskleidžia aprašymuose, kurių knygos turinyje apstu:,,Laikantysis tai suprato – matyt, jautė tą patį. Nežinau, ar jis vedė mane, ar nešė, bet kai pabudau, pilkam priešaušriui smelkiantis pro langą, gulėjau savo lovoje, sugniaužusi antklodės kampą, iš visų pusių supama juodos žolės, suanglėjusių smilgų, motiejukų, dirsių, šlamučių, kraujažolių, tik pačiam pakrašty mėlynavo nedidelis neužmirštuolių kupstelis, taip užneštas pelenais, kad atrodė kaip užsimerkusi akis, - ir kažkas tą krūmelį sapnavo, atkišęs juodas pėdas į šaltą balandžio priešaušrį.’’
Kadangi pradėjau šios knygos pristatymą mintimis apie J. Ivanauskaitę, tad leiskite jomis ir užbaigti. Drįsčiau teigti, R. Šerelytės kūryba yra panaši į Jurgos Ivanauskaitės kūrybą: dviem moterims būdingas turtingas, sodrus, skambantis rašymo stilius. Abi kūrėjos analizuoja egzistencijos dilemą, stebi aplinką mistikos ir realybės plotmėse, nevengia erotikos temos, gausiai naudoja metaforas. Tiek velionė Jurga, tiek gerbiama Renata renkasi netipiškus personažus, narplioja toli gražu ne idiliškas visuomenės problemas. Dvi rašytojas jungia gyvenimas ,,čia’’, šuolis į praeitį arba isivaizduojamą ateitį. Artimas sapnų pasaulis - su savita naktinio pasaulio kalba, ženklais bei reikšmėmis. Kaip supratote, abi rašytojas vienija laisva, atvira ir drąsi kūrybinė raiška. Vadinasi, J. Ivanauskaitės premija atiteko teisingam asmeniui.
Taigi, išvardijau savas mintis. Asmeninių įžvalgų niekam nebruku, palieku jums patiems spręsti apie knygą, palieku teisę rinktis skaityti ją dabar, ar atidėti skaitymą ateičiai. Viliuosi, knygos citatata apie naktines vizijas padės jums geriau apsispręsti: ,,Norėčiau, kad sapnų karalystėje ji tokia ir būtų, balta kaip žiemos šešėlis, tamsiais plaukais su aukso atspalviu, liūdna ir rimta, bet ji ateina šypsodamasi, pusnynuose palikusi nepatogų ir sunkų apavą, mėšlinus puskaliošius, iki pusės pilnus durpių, kutena šaltais pirštais man nugarą - tai ne žiemos, tai mirtino įšalo šaltis – žalia ir peršviečiama kaip stovinčio vandens ledas, ir jos šypsena baisi, metaliniai dantys užima pusę veido. Kai prabundu, išpilta šalto prakaito, niekam negaliu savo sapno pasakoti, nes sapnų karalystėje samariečių gerumas bejėgis, o realybė niekina sapnus ir mirusiuosius, teigdama, kad žemei reikalingi tik gyvieji, nes biologinė gyvybė apčiuopiama ir įvertinama, o laimingos žmonių sielos – tik opijaus sukeltos haliucinacijos.’’
