,,Monika Mironaitė. Apie gyvenimą, meilę, kūrybą…”
Atvėriau prancūziško muilo dežutę. Joje - trys baltučiai muilo gabaliukai, papuošti Eifilio
bokšto bareljefiniais įspaudais. Pakvipo elegantiškuoju Paryžiumi, Provanso
levandų laukų aromatu, kokybiškos
gyvensenos dvasia.
Asociacija su muilu pateikiau ne šiaip sau. Apart, kvapnaus muilo gabalėlių, kitokių dovanų aktorė nepripažino. Nėra muilo - nėra ko peržengti Mironaitės namų slenksčio! Bėda tam, kuris nesugebėdavo jo gauti, o juk buvo karo metai, pokario sunkmetis, tarybinių ,,deficitų” epopėja.
Man regis, muilo kvapas teatro primadonai priminė jaunystėje išgyventus momentus. Prieš pasirenkant aktorystę M. Mironaitė studijavo prancūzų kalbą. 1938 metais mokėsi kursuose Nancy mieste, Prancūzijoje. Prancūzų kalbos specialistės diplomas taip ir liko nelietęs Monikos rankų. Vietoj jo rankosna gulė vaidmenų tekstai. Perėję jausmų filtrus žodiai lietė širdį, o scenoje prieš žiūrovus išsiliedavo taip savitai, kad po Mironaitės pasirodymų daugelis susižavėjusių gerbėjų pasukdavo priešinga namų kriptimi. Prancūzų kultūros pažinimas, kvapų aromatų natos tobulino menininkę ir jos aktorinę išraišką.
Knygos sudarytoja - M. Mironaitės dukra Dagnė Jakševičiūtė.
Keliaudamas biografinės knygos puslapiais skaitytojas atras asmeniškus aktorės pasakojimus apie save, amžininkus, teatro kritikų apžvalgas, recenzijas apie vieną ar kitą atliktą vaidmenį, draugų prisiminimus, jubiliejinius sveikinimus. Knygoje patalpinti aktorės literatūriniai bandymai, laiškai.
Pateikdama surinktą medžiagą, Dagnė Jakševičiūtė pabandė įvairiais rakursais pažvelgti į mamos gyvenimą, parodant jo daugailypiškumą su scenos euforija ir kasdieniško gyvenimo kartėliu.
Be aktorinio talento šalia M. Mironaitės asmens glaudėsi ne ką menkesni gabumai. Pasak pažinojusių neeilinę asmenybę, Monika gražiai liejo akvareles. Puikiai skambindavo fortepijonu. Smuikavo. Turėjo skambų balsą. Su Beatriče Grincevičiūte dainuodavo senoviškus rūsų romansus, mėgo Čaikovskio ir Bethoveno duetus. Dvi skirtingo temperamento moteris siejo tampri draugystė ir likimo dovanos - didžiuliai talentai. Monika begalo vertino neregės draugės dvasios stiprybę, jautrumą, nes Beatričė turėjo tai, ko stokoja sveikieji - ji mokėjo vertinti, duoti. M. Mironaitė sunkiai išgyveno draugės netektį, ilgėjosi šviesaus tarpusavio ryšio.
Pasirodo, M. Mironaitė ne tik vaidino, bet ir rašė. Knygoje patalpinti trumpučiai aktorės prozos kūrinėliai: ,,Dainuojantis namas”, ,,Audros vaikas”, ,,Apie tikėjimą”, ,,Be gimto kaimo”.
Juozas Ambrazevičius, dėstęs M.Mironaitei visuotinę literatūrą, teigė, kad Monika galėjusi tapti rašytoja. Pritariu šiam teiginiui. Aktorės apsakymėliai spalvingi, įdomaus siužeto, juose nuosekliai dėstoma mintis.
Dvasios šviesa atsiskleidžia ir poezijos eilėse:
,,Ar myliu aš? Esu- tai reiškia- myliu,
jei būtinai jūs norit sužinot.
Bet maža man to žodžio. Jis ne visa
išreiškia jam ir man. O jums aš tyliu.
Kam seną žodį į naujienas duot?
Ir aiškinti, ir teisintis įgriso.
Esu- tai reiškia- myliu. Myliu- tai esu.
Ir nežinau, nežiūriu jokių kitų tiesų.”
Nuodemė būtų nepaminėti M. Mironaitės
literatūros vakarų. Lietuvoje ji viena
iš pirmųjų pradėjo rengti dailiojo
skaitymo mylėtojų susibūrimus. Giliu,
aistingu balsu skaitė A. Baranausko, J. Tumo - Vaižganto, A. Vienuolio, J.
Baltušio, V. Mikolaičio - Putino, S. Neries kūrinius. Iš rusų autorių ypač mėgo
M. Cvetajavos kūrybą. ,,Klausaisi balso,
kuris tūkstančių širdyse palieka nepakartojamus įrašus, kuris sugeba įsakyti - juoktis, verkti, mylėti.
Kada nors, vartydami teatro istorijos
puslapius, mums pavydės, kad be filmo juostos ir plokštelių pagalbos mes galėjome
klausytis ir matyti vaidinančią ar
skaitančią Moniką Mironaitę” - tatai
tokia Eugenijaus Ignatavičiaus išsakyta nuomonė, prisiminus atmintin įstrigusias
aktorės skaitinių valandas.
Meilė - Monikos kūrybos ir viso gyvenimo varomoji jėga. Benzinas. Skaitau sakinius iš knygos: ,,Algirdas Jakševičius - aktorius, režisierius, skulptorius, pedagogas, teatro teoretikas. Jo romantiškai riteriška meilė pavergė Monikos širdį visam gyvenimui”. Monika ir Algirdas susituokė, o po metų - mylimasis staiga mirė. Pasak Monikos, tai buvusi vienintelė tikra meilė… Netikrų būta labai daug. Netrūko dramatizmo, net tragiškai pasibaigusios meilės atvėjų.
Veik keturiasdešimt metų šalia Monikos gyveno ir kūrė rašytojas Juozas Baltušis - lietuvių literatūros klasikas. Abiejų menininkų tarpusavio gyvenimas - gyva knyga, su kontrastingais įrašais: su aistringos meilės pliupsniais, neapykantos proveržiais.
Knygoje dalinasi prisiminimais Mironaitę supę draugai. Šviesaus atminimo aktorius Laimonas Noreika aprašė prisiminimus apie juodviejų ilgametę draugystę. Nors talentingus draugus skyrė nemažas metų tarpsnis, jiedu artimai bičiuliavo ne tik teatre, bet ir namų aplinkoje. Monika mylėjo Laimoną kaip žmogų, kaip draugą. Atsėlinus viešniai senatvei, liūdesio akimirkose teatro žvaigždė tik jam skambindavo, guosdavosi, laukdavo užuojautos, ragindavo užsukti į svečius. Jei šis nepaklusdavęs, Mironaitė pasikliaudavo įtikinamiausia vaidyba, o paskui , kaip niekur nieko lengvai išsisukdavo iš padėties. L.Noreika vaizdingai pateikia aktorės paskutiniųjų gyvenimo metų, atsisveikinimo epizodus.
Mironaitę lankė ir rūpinosi Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, filosofas Arvydas Juozaitis, o ši jaunąjį draugą vadino švelniu Spindulėlio vardu.
Nuostabioji aktorė Rūta Staliliūnaitė savo prisiminimus apie mylėtą
aktorę pavadino ,,Juodos gulbės”. Iš scenos atėjęs gulbių simbolis tapo dviejų aktorių draugystės
skiriamuoju ženklu. Juo moterys žymėdavo sveikinimų atvirukus. Dvi gulbės
nutūpdavo laiškų kamučiuose ar suplazdendavo ant dovanojamų gėlių puokščių
kaspinėlių. Aktorių žavesys viena kita buvo
abipusis. Tikra dvasios draugystė siejo dvi išskirtinai inteligentiškas asmenybes. Lietuvos
teatro istorijoje minėtos aktorės liks juodomis gulbėmis - oriomis, gracingomis,
kerinčiomis. Gamtoje baltų gulbių daug, o juodų… reta. Teatre jų
dar mažiau.
Svarbiausias akcentas - scena ir joje sukurti vaidmenys. Scena Monikai buvo šventa vieta, o meilė - pagrindiniu vaidmenų leitmotyvu. Į sceną aktorė eidavo paaukodama sąmonę ir širdį, negailėdama savo jėgų. Repeticijose ji eksperimentuodavo tol, kol negimdavo kažkas unikalaus, ko niekas anksčiau nebuvo regėję. Besiruošdama vaidmeniui aktorė daug skaitė. Skaitydama gilinosi į atliekamo vaidmens laikmečio privalumus, skyrė daug dėmesio kūrinio nagrinėjimui. Tik taip ji tapo princese Kukačin, Nora, Tania, Nastasja Filipovna, Eliza Dulitl, Dorina, Larisa daugelio žymiausių Lietuvos režisierių darbuose. Skaitytojai knygoje ras daug profesionalios analizės apie atliktus M. Mironaitės vaidmenis.
Tikiu, tie kurie ateityje sklaidys teatro istorijos puslapius, tarp gausybės vardų ir pavardžių įrašų atradę Monikos Mironaitės pavardę, staptels. Tai - žvaigždės pavardė! ,,Žvaigždės, ant žemės virtusios žaizdro liepsna.”
Ši knyga apie liepsnojančią, išskirtinai drąsią, vienintelę ir nepakartojamą Moniką - jai lenktasi, jai skirti gabės žodžiai, jos bijota, ji keikta, svaigta nuo jos meilės. Jei domitės Lietuvos teatro istorija, dėmesio vertomis asmenybėmis ir jei kada nors knygų lentynoje akys sustos ties skaitiniu, pavadintu ,,Monika Mironaitė. Apie gyvenimą, meilę, kūrybą…” - ši knyga jums.
Malonaus skaitymo!
