Niekada nežinai

  Danutė Kalinauskaitė „Niekada nežinai“

  Minčių vizijos, įveikdamos didžiausius nuotolius, vis skrenda į tėvų namus - ten, kur nesutepti laukųjų durų girgždantys vyriai „griežia odę" lietaus išskalautam, senam, numindytam slenksčiui, atrodytų, paprastai cemento pakopėlei, bet  iš tikrųjų - didžiajam atskaitos taškui, per kurį tiek įeita ir įnešta, per kurį tiek išsinešta į kitas civilizacijas, į kitokios plotmės gyvenimus. 

 Slapčia namolio parbėgančios mintys paklebena durų rankeną. Praveria jas. Už jų - kasdienybė, įsispyrusi į numintas šlepetes, senų tėvų kojomis šiurena po savitą būtį. Ten, tylos minutėse, sieninio laikrodžio rodyklė mažais šuoleliais garsiai skaičiuoja bėgantį laiką. Ten ramybė, susipynusi su mažomis dramomis, tokiomis kaip kraujo spaudimo „pakilimai ir nuopuoliai“, širdies silpnumo apraiškom, neramiom mintimis apie po svietą išsibarsčiusius  vaikus, kaimyniškus vargus ir rūpesčius,  politiką, negausią pensiją, didėjančias kainas duonai ir vaistams. Toje būtyje kamparo spirito, įvairiausių tepalėlių kvapas pakeičia smilkalus. Ten nevalia kėsintis į nemodernų interjerą, į palėpėse dūlantį, iš jaunystės laikų užsilikusį ,,mergautinį ar bernautinį" garderobą, kiekvieną, mūsų manymu, sudėvėtą atgyveną, o mūsų tėvams - sakralų, istorijomis ir išgyvenimais apipintą reliktą.

  Po dvidešimt dviejų metų pertraukos prozininkė Danutė Kalinauskaitė išleido antrąją novelių knygą, pavadinimu ,,Niekada nežinai". Išmintinga knyga sulaukė deramo įvertinimo - Lietuvos rašytojų sąjungos premijos. Novelių rinktinė verta apdovanojimo, nes tai ne šiaip greitomis mintimis ,,pakūrentas" ir paskubomis ,,iškeptas" kasmetis leidinėlis. Priešingai, ši knyga - pasidalijimas giliai išjaustomis gyvenimo akistatomis, brandintomis dviejų dešimtmečių patirtyse.

   Skaitant pirmuosius novelės ,,Namo" puslapius, pajutau tarsi veidrodyje matyčiau savų minčių ir išgyvenimų atspindį - tokį ryškų ir aiškų, detalų ir kartu skaudų... dėl paliktų tėvų, dėl jų gyvenimo rudens, dėl vienatvės.

  „Į ką pavirsta senukų gyvenimas, - rašo prozininkė, - kai visi didieji darbai jau nudirbti, o vaikai - palikę namus? Į raštelius lentynose: ,,Antano drabužiai", ,,Mano apatiniai"; į vaistų lėkšteles su popierėliais ,,Ryte", ,,Per pietus", ,,Vakare". Megztiniai, kojinės, dokumentai, laiškai - viskas suraišiota į klumšelius, kad  būtų lengviau orientuotis kas kur, nes kasdienybė - vis klaidesnis labirintas, dažnai be išėjimo. Be švieselės gale.“

  „Į ką pavirsta senukų gyvenimas, - tęsia autorė,- kai iš namų jau seniai išėję vaikai? Į siūlų kamuoliukus iš kandančios vilnos kojinėms, į sumuštinio likutį, uždengtą lėkštele, į naktipuodį išdaužytu emaliu po lova. Regis, į vis paprastėjančius dalykus. Bet jie tik iš šalies paprasti, o iš vidaus... Po tuos klumšelius ir ryšelius tenka brazdėti dieną naktį, ypač naktį, kai reikia žūtbūtinai įsitikinti, ar polietileniniam maišely tebėra vokas, o tame voke - dar vokeliai su tremtinio ir pensininko pažymėjimais. O dvi šimtinės sūnaus atsiųstų Anglijos svarų, slepiamų čia po kilimu, čia kiaušinių lukštuose? O trijų hektarų žemės nuosavybės dokumentai - ar jie gerai paslėgti po deginto medžio Rūpintojėliu, tokia kilogramine kultuve - tai vis nepraktiškos vyriausiojo sūnaus rašytojo dovanos. Dar tos apdulkėjusios kartoninės dėžės ant spintos ir už bufeto, kurių turinys (neišpakuotas kiniškas termosas, siūlų šeivos, triacetato atraižos portjeroms ir kt.), kauptas metų metais, jau kiek ir prisimiršęs, nes jam vis dar ne laikas - ten viskas ateičiai. Geresniam laikui. Tik jis paprastai niekada ir neateina - „čia ir dabar" suvalgo, kas tavo būna geriausia" (ištrauka iš novelės „Namo").

  Puikią knygą iš Lietuvos atgabenęs bičiulis tikino: knyga parašyta J. Baltušio stiliumi - švariai, ramiai, jautriai. Šiame laikmetyje mažai kas berašo taip, kaip rašė lietuvių literatūros klasikai J. Baltušis ar I.Simonaitytė: be užgauliojimų žmogaus fiziniam bei dvasiniam pasauliui, su pagarba knygos herojams ir, aišku, skaitytojams. Nūdienoje vartotojiškos rinkos ,,nebeužkiši" sentimentalia literatūra. Rinkai reikia efekto, tokio, kuriame vulgarumas, kaip „kraujas lietųsi laisvai" ir nuo šventybių viešai pajuokai brutaliausiais būdais būtų nudraskomos paskutinės drapanos.

  Kaip priešpriešą išvardintoms blogybėms knygos ,,Niekada nežinai" autorė savo novelėse vaizduoja antiholivudiško gyvenimo pusę - būvį be modernios buities spindesio, be karjeros ,,everestų", be lyderystės sindromo, be pamokymų traktatų gyvenime kovoti už save, niekada nepalūžti, būti stipriausiu, geriausiu. Kartu su devynių novelių siužetais knygos puslapiais keliauja tokie, kaip mes - paprasti mirtingieji: sergantys, senstantys, klystantys, išsiskyrę, emigravę, gyvenantys abejonėse ir ieškojimuose.

  D. Kalinauskaitės rašymuose egzistuoja eilinio gyvenimo buities simbolika. Paprastom, švariom mintim autorė tarsi kviečia skaitytojus atsigręžti į tai, nuo ko nusisukome, ko skubėdami nesuspėjame užfiksuoti žvilgsniu. Autorė savo juslėmis skenuoja buities klodus: centimetras po centimetro akimis matuoja namų kertes, jausmais glosto kiekvieną mažmožį. Smulkmės, senienos, net kvapai rašytojos aprengti paprastais, bet taikliais žodžiais, novelėse sužiba. Virsta dvasiškumu. Į santykį su daiktais rašytoja žiūri per filosofijos prizmę, bet kartu ir su lengva šypsena. Dažniausiai neužgaulios ironijos nedėdama į kabutes, nes realiame gyvenime kabučių nebūna.

  Šio laikmečio lozungai šaukia neprisirišti prie vietos ir daiktų. Teorija gal ir teisinga, tačiau taip paprastai nubraukti tai,  kuo buvai, lengva ne kiekvienam. Praeities nebrauko ir D. Kalinauskaitė. Tarsi atiduodama pagarbą patriarchališkoms tradicijoms, rašytoja meistriškai aprašo momentą, kai visam laikui atsisveikinama su vaikystės namais ir brangia karta, atvedusia mus į gyvenimą. ,,Važiuosiu. Tik dar pasėdėsiu ant trinkos prieš kelionę. Atsiremsiu namo sienos, prisimerksiu ir patūnosiu saulės atokaitoje kaip pamatinė rupūžė. Lyg sulėtinto kino juostoje sklando topolių pūkai. Šiltas pavasario vėjas nuo upės atneša šaltmėčių, karklų žievės ir dumblo kvapą.Važiuosiu. Tik dar paklausysiu, kaip į žolę nukrenta kaštono ežiukas..."(Ištrauka iš novelės „Išregistruoti vaiduoklį").

  Šiuo pavasarišku epizodu užbaigiu savo rašinį, pristatydama puikią knygą. Knygą - tyrą ir gaivią kaip pavasarinė nuojauta, kaip šilto vėjo gūsis, kuris kasmet nuogose medžių šakose pasėja pumpurus, kviečia sparnuočius sukti lizdus ir tęsti gyvenimą - gamtos virsmą, nesustojamai pratęsiamą iš žiemos į pavasarį - iš kartos į kartą.