Pamokos
Vyras vis klausia manęs: ,,Kokių griekų esi pridirbusi, kad taip dažnai trauki bažnyčion?’’. Ir vaikai jam smagiai atitaria, jog vieną dieną mūsų mama tapsianti šventa ir kaip Jėzus Kristus vandeniu pradės vaikščioti - ne takais kulniuos, bet tiesiai per ežerą namo pareis… Et, tie vyrai! Atakuoja mane kritikos akmenėliais. Mėto juos į mano įsitikinimų daržą.
Susimąstau. Ko ištikrųjų einu į bažnyčią? Juk mišios ten aukojamos anglų kalba, ryto maldai susirenka nepažįstami amerikietiškos bendruomenės nariai, daugiausia pagyvenę, pensijinio amžiaus žmonės.
Lankausi vietinėje bažnyčioje visai dėl paprastos priežasties - ten gera būti. Jaukioje maldos namų erdvėje artandu ramybę. Ramybe, rodos, įsigėrę mediniai bažnyčios lubų sienojai. Ji tupi nematoma medinio suolo kamputyje. Spindi spalvoto vitražo mozaikose. Plevena altoriaus žvakių liepsnelėse. Sklando tyloje.
Didingas ramybės jausmas neatsiranda iš niekur. Kaip medų į avilį stropiai nešančios bitės, taip ir bažnyčion ateinatys žmonės - tikėjimo bitelės - pripildo maldos namų erdvę gerumo dvasia.
Pastebėjau, pamaldoms žmonės renkasi apsirengę paprastai, toli gražu ne taip kaip mes, prieš susitikimą su Dievu ištraukiantys iš spintų šventadienio drabužius, blizgučiais papuošiantys savąją išorę. Taip dažnai po mūsiškėm dailiom eilutėm spurda tuščia dvasia, pilna konkurencijos, puikystės, kažkokio agresyvumo. Demonstruojame prieš kitus savus paviršinius dangalus ir patys žvilgsniu blaškomės po tautiečių aprangos detales. Tos klejojančios, išsiblaškiusios mintys neleidžia susikaupti ir atrasti tikrojo maldos spindesio.
Amerikietiškoje visuomenėje nėra ,,skudurinės’’ konkurencijos. Įsispyrę į patogius sportbačius, apsitaisę kasdieniškom drapanėlėm, jie nesiblaško paviršutiniškume. Paprasti maldos broliai ir seserys po savo neįmantriais abitais slepia gražius jausmus, kaip, man regis, tyrą, tikrą atsidavimą maldai.
Ir dar. Bendruomenės susibūrimai neapsiriboja vien tik dalyvavimu šv. Mišiose, komunijos priėmimu ar vyno šlakeliu. Kadangi dabar Gavėnios laikotarpis, žmonės prieš rytines mišias skaito ,,Kryžiaus kelio’’ istoriją. O po mišių neskuba namo. Štai, prieš kelias dienas, pasibaigus rytinėms mišioms, sergantys parapijiečiai sustojo ratu. Tarpe jų mačiau pagyvenusius vyrus ir moteris, jauną mamą, ant rankų laikančią mažą sūnelį. Drauge su kunigu žmonės garsiai tarė maldos žodžius, prašydami Dievo pagalbos, stiprybės akistatoje su liga. Baigdamas apeigas, kunigas šventu aliejumi patepė tikinčiųjų galvas bei rankų riešus, suteikdamas jiems viltį pasveikti.
Tikriausiai dėl vardijamų reiškinių traukiu į pamiltą bažnytėlę. Einu būti tarp nepažįstamų, bet mielų žmonių. Einu mokytis. Einu atrasti, suprasti, pastebėti, vertinti. Kiekviena nauja pamoka įneša šviesos, nuskaistina gyvenimo sūkuriuose bėgantį laiką.
03-19-2010
