Juozas Baltušis ,,Parduotos vasaros’’
Idėja skaityti ,,Parduotas vasaras’’ kilo skaitant kitą knygą - Ritos Baltušytės rinktinę ,, Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.’’.
Rašytojo laiškuose, skirtuose mamai Marijonai, seseriai Marytei, dukroms Violetai ir Ritai, dažnai pasirodydavo ,,Parduotų vasarų’’ pavadinimas. Brangiems žmonėms J. Baltušis pasakojo apie pirmojo ir kiek vėliau išleisto antrojo tomo kūrybos eigą, idėjas, pataisas, leidėjų darbą. Beskaitant laiškų įrašus, paaiškėjo, kad ,,Parduotos vasaros’’ gimė Anykščiuose. Tik ten – nuostabios gamtos, ramybės, tylos bei namiškių prieglobstyje, geriausiai sekėsi kurti mažojo piemenuko istorijas.
Anykščiai traukė Baltušį. Jis ilgėdavosi ,,salkų’’, kur buvo įkurdintas darbo kambarėlis. Ilgėdavosi atskirties, kuomet niekieno netrukdomas galėdavo rašyti, rašyti, rašyti... Suradęs laisvo laiko, rašytojas sprukdavo Aukštaitijon, važiuodavo toliau nuo Vilniaus, nuo darbų ir visuomeninės veiklos, nuo šeimyninių įsipareigojimų. Už romano ,,Parduotos vasaros’’ atsiradimą vertėtų dėkoti ir Baltušio mamai bei sesei. Šios moterys stengėsi, kad stoginėje kuriančiam rašytojui niekada netruktų šviežio maisto, šilumos ir jaukumo.
Taigi, skaitydama J. Baltušio dukters parengtą knygą, atradau daug įdomios informacijos. Nauji faktai traukte traukė vėl į rankas imti ,,Parduotas vasaras’’,vėl jausti baltušišką dvasią, neskubrų kupiškėno kalbos toną, vaizdingą pasakoriaus žodį. Neatsispyriau traukai. Knygų lentynoje susiradau dvitomį su piemenuko atvaizdu ir... pradėjau skaityti. Skaičiau gan įdomiai, paraleliai – kelis puslapius iš vienos knygos, šiek tiek iš kitos. Bet vis dėlto, ,,Parduotos vasaros’’ padarė savo. Jos nugalėjo laiškuose išguldytus Baltušio gyvenimo asmeniškumus, buities aprašymus, peripetijas, kurių likimas rašytojui atseikėjo nešykštėdamas. Atsiprašiau naujojo skaitinio, padėjau jį trumpam į šalį ir nėriau į seną, gerą romaną ,,Parduotos vasaros’’.
Ach, sunku apsakyti kiek džiaugsmo, kiek grožio atradau geltoniu nuspalvintuose knygos puslapiuose! Kokie žavūs išsireiškimai, posakiai, epitetai! Prie patikusių sakinių sugrįždavau dar ir dar kartelį, o perskaičiusi juos - kraipydavau galvą, mąstydama, jog, vis dėlto, tas aukštintas ir niekintas Baltušis pasiutusiai šauniai rašė. Rašė taip, kad vargiai, ar įmanoma geriau parašyti! Manyčiau, su manimi sutiks kiekvienas, turėjęs galimybę skaityti klasika tapusį romaną – tą knygą, kur vaizdiniai daugiau nei realūs, dialogai gyvi ir nuotaikingi, kur esama lyrikos ir humoro, kur kiekvienas sakinys išpuoštas, išdabintas žodžiais – žodelyčiais, deja, pamirštais, seniai nebevartojamais mūsų šnekamojoje kalboje. ,,Properšose griuvo žolė, tiršta ir juoda, baigė tirpinti žemuogių sniegelius, mezgė pusraudones uogas, mažas ir kietas, iškanapėtas smulkiu žaliu puruliu. O pavėnėje, alksnių pakojy, kur šuto pernykščiai lapai ir atmirusios smulkios šakos, pasišokinėdami ant vienos kojos, ėjo tiltais šviežali trilapiai kiškio kopūstai. Alkani uodai grojo čia šalamojų, bimbinėjo pažemiu, laukdami užklystant avies arba karvės, atnešant gero kraujo pietums. Pritilo pempės paažerės kimsynuose, pritilo ir ežeras, įsisupęs į tirštas ir aštrias viksvas.’’
Tad šitokią kalbą naudodamas, žodį prie žodžio lipdydamas, istoriją prie istorijos durdamas, skyrių prie skyriaus glausdamas, it rožančiaus karoliukus, vieną prie kito verdamas, apie savo ,,parduotas vasaras’’ rašė Baltušis. O jos prasidėdavo čiūžtelėjus rogėms kieman, kai nuo nepriteklių sulinkusion trobelėn įlinguodavo kailiniais apsitaisęs gaspadorius. Atvykėlis svetys gerokai pasiginčydavo su piemens tėvu ir motute, kol suderėdavo, ,,surokuodavo’’ metinę algą - dešimt ar penkiolika litų, puspūrę ar pūrą bulvių, pusę centnerio rugių, ne ką daugiau avižų, miežių, linų... Pasodindavo apsiašarojusį būsimą piemenį rogėsna ir išveždavo į kitus namus, į kitokį gyvenimą. Išveždavo ne vien tik ganiavai, bet ir šiaip pastumdėlio darbams, kurie prasidėdavo ankstyvą pavasarį, o baigdavosi tik kūčių dieną.
Tiems, kas neskaitė šio romano, priminsiu - romane rašytojas nuosekliai pasakoja dinamišką vaiko kelionę per nepažįstamųjų trobas ir sodžius, per vargą, pažeminimą. Ko tik nesutikta, nematyta? Stepukas – Pauliukonio piemenukas ,,čiuplutis, menkutis, tamsiais ir susiraičiusiais lyg ėriuko plaukais, nuolat mirksinčiom akim. Milinė jo beveik siekė žemę, kojos įspirtos basnirta į klumpes, riešai įjuodę purvais, nors bulves ant jų sodink.’’ Pasiutbernis Alyzas, gražioji piemenaitė Akvilia. Jonas, Petras, Ona, Marijona, Paurukas, Rapolas, Amilia, Agniotė – tai vis samdiniai, su kuriais srėbta iš vieno dubens, miegota viename guolyje, dalintasi sunkia samdinio dalia. Tos ,,dalios’’ nešykštėjo samdiniams algų nemokantis pasiutusiai godus ūkininkas Dovidonis, spalvingi Dirdų šeimynos namiškiai – ligotas, bet aršus senasis Dirda, namų šeimininkės meiliai Peliksiuku vadinamas, šmaikštuolis kalvis Poviliokas, jo klastingoji sesuo Saliamutė, broliai Juoziokas ir Kazimieras su pačia Damule – vagiantys ir slepiantys vienas nuo kito, nepasidalinantys savo ūkio nauda. Bataičių ūkyje, mažasis piemenukas regėjo samdinės Kazytės, panorusios samdinės sermėgą iškeisti į šeimininkės prijuostę, užmačias. Blogi kėslai sukiršino darbščią šeimą, ne vieną brolį į kapus paguldė. Šią Baltušio aprašytą istoriją, pavadintą ,,Virto ąžuolai’’, 1976 metais ekranizavo Gytis Lukšas.
Kaip atsvara blogiui, romane spindi geradario klebono, Alaušo personažai. Tykus, apgalvotas kaimo išminčiaus žodis priversdavo suklusti tiek vyrėlesnį, tiek vos nuo žemės atšokusį pyplį.
It saulės spindulėlis, romane švyti tradicinis lietuvės motinos portretas. Ji darbšti, išmoninga, kantriai nešanti dalios skirtą kryžių. ,,Motina pakreipia galvą pro pakulų kuodelį ir šypsosi mums, kiekvieną palydėdama žvilgsniu. Ir vėl mina ratelio pakojį. Mina ir mina. Ar mes žaidžiam, ar pešamės, verkiam ar juokiames, ji vis sėdi savo vietoj, vienodai pakreipta galvą, kietai sučiaupusi lūpas. Balti ir smulkūs spaliukai tyliai byra iš po jos pirštų, dulsvu sluoksniu nugula sterblę, kelius, išsikišusią iš po sijono klumpę. Net gilų vidurnaktį, kai pabundu nuo įšėlusio vėjo stūgavimų ir alkano urzgesio savo paties pilve, visada pamatau ją, apšviestą silpna žibalinukės šviesa, sėdinčią lygiai taip pat, kaip palikau užmigdamas.Tik spalių sluoksnis gerokai pastorėjęs ant jos kelių ir jau daug baltesnis.’’
Kaip žinia, Baltušis nebuvo abejingas tarybinei santvarkai, todėl ir šiame romane vyrauja revoliucinių nuotaikų atspalviai. Tačiau jie neužgožia talentingojo rašytojo kalbos žavesio, intrigos, to didžiojo palikimo, kuriuo Baltušis apdovanojo skaitytojus. Todėl visiems visiems, kas dar neskaitė šios puikios knygos - siūlau perskaityti. Neabejoju, patiks.
