Doloresa Kazragytė ,,Ramybės nerimas’’
Na, pagaliau! Sulaukiau šeštosios mano mylimos novelistės, švelnių istorijų ir esė kūrėjos Doloresos Kazragytės knygos. Kuklioji moteris visa savo esybe ginasi rašytojos vardo, nuolat kartodama: ,,Nesu rašytoja (tūkstantį kartų sakiau), rašau, ką pasiūlo gyvenimas, ką mato akys, kas sujaukia sielą.’’
Nesvarbu, kokiu statusu žmogus save pristato visuomenei - rašytojas, aktorius, kasdienybės mažmožių fiksuotojas, ar paprasčiausias eilinis mirtingasis, kur kas svarbiau, kad to žmogaus pasisakymai yra laukiami - juos lengva priimti, suprasti ir… pamilti. Pamilti širdimi ir visomis sielos galiomis.
Dėl šių ypatybių D. Kazragytę vadinu paprastumo genijumi, lietuviškuoju Coelho. Net velionė J. Ivanauskaitė, perskaičiusi vieną pirmųjų D. Kazragytės knygų ,,Gyvenimas prieš gyvenimą’’, pasakė: ,,Doloresa, man gėda to, ką aš rašau.’’ Savikritiška Jurgos užuomina įrodo, kad būtent paprastume, nuoširdume slypi genealumo ir grožio lobiai, ta viršūnė, į kurią ne kiekvienam kuriančiam lemta įkopti.
Naujoji D. Kazragytės kūrybos rinktinė - panaši į ankstesnes šios autorės knygas. Tačiau turi ir tam tikrų skirtumų. ,,Ramybės nerimas’’ siužetai pradedami Blaise Pascal mintimis. Naujose novelėse, ese suspindi tas pats Kazragytės akimis ir siela išmylėtas ir niekada neišduodamas Dabulio ežeras, Labanoro giria, namelis ant ežero kranto, jo paslaptinga dvasia, kurią skleidžia sena krosnis, kuklus guolis, skrynia, ant sienos kabantis šventas paveikslas - visi žemės ir dangaus, dienos ir nakties, regimieji ir neapčiuopiami turtai. Čia – artimaisiais tapę mylimo kaimo gyventojai - Valelė, Staselis, - su jais taip gera vakarais gurkšnoti alų, skanauti keptas kuojas, valgyti mažytes bulveles. Čia – šunišką senatvę išgyvenantis Rudis, benamės katės, kurias knygos autorė maitina dešrelių gabaliukais, lepina pienu, perka sausą maistą, kovoja už jų teises su kiek kitaip mąstančiais bei įstatymus palaikančiais kaimynais.
Skaitinio skyriuose gražiausiomis spalvomis švyti visi beglobiai, bedaliai, likimo nuskriaustieji, išsigimusios politikos iškankintieji, visokių super ir hyper maximų monstrų užgožti paprasti Lietuvos žmoneliai.
Su didžiausiu užsidegimu rašytoja dalinasi kelionių po svečias šalis, po Lietuvą įspūdžiais. Vis dėlto daugiausiai vietos skiriama kelionėms į save, į tiesą, į amžiną gyvenimą, į Dievą. Nepamirštamas teatras, kurti ir kuriami vaidmenys, susitikimai, kurioziški nuotykiai.
Skyriuje, pavadintame ,,Eskizai atminties migloje’’, D. Kazragytė pasakoja apie išėjusiuosius: Jurgą Ivanauskaitę, Dalią Tamulevičiūtę, Audrių Chadaravičių, Vytautą Kernagį, Oną Knapkytę, Praną Paulioką, Robertą Vaidotą, Algimantą Masiulį. Autorė pagarbiai prisimena kiekvieną palikusį žemiškąjį gyvenimą, siunčia jiems gražiausias dedikacijas.
Gražiai aprašoma kunigo Vytauto Skipario tarnystė, scenos žvaigždės Monikos Mironaitės talentas.
Švelnumo ir skaudulio pripildyti atviravimai išsilieja pasisakymuose apie sūnų, anūką ir apie… buvusį sutuoktinį, draugą, talentingą aktorių ir režisierių Viktorą Šinkariuką. Doloresos atvirumas – nuginkluojantis! Prisipažinsiu, skaitydama įrašus apie tykų atsisveikinimą su mylėtu žmogumi, verkiau… Kokia tragiška lemtis žmogaus, savarankiškai pasirinkusio susinaikinimo kelią.
Man regis, paskutinėje knygoje miela aktorė ir rašytoja sau leidžia daugiau dvejoti, nebūti tokia tikra. Ji nesidrovi išsakyti prieštaravimų ir abejonių. Nebijo parodyti nepasitenkinimo. Nebijo apnuoginti savąsias netobulybes, kartais pavadinant save: ,,Kaimas kryžkelėje’’, ,,lietuvaitė iš Balbieriškio’’, ,,išsiblaškėlė, amžinoji palikinėtoja – amžinoji liurbė”. Kiekviena būties akimirka, atskleidžianti kontrastingas jausenas, neprasprūsta pro mielosios Doloresos plunksną, ji joms pritaiko savitus apibrėžimus.
,,Bendraujant’’ su naująja D. Kazragytės knyga, jauti skaitinio trauką - norisi būti toje suprantamoje ir be galo artimoje būtyje, nes skaitant atsirandi ten, kur norėtum būti, nes autorės pamąstymuose švyti telepatiški asmeniškų minčių atspindžiai. Tie įrašai džiugina, teikia malonę. Malone, užliejančia akis, priverčiančia šypsotis lūpas, išsiliejančia atodūsiuose ir sužibančia ašarose… Mieloji Risė, Riselė (taip Doloresą vadindavo kolegos ir jos buvęs vyras) švelniais įrašais ne tik nuprausia, pamaitina ir pagirdo, bet ir aprengia. Jaukumo sklidinais pasidalinimais, Doloresa tarsi apgaubia šalančią sielą šilta skara ar mėgiamu megztiniu.
Iš perskaitytos Doloresos Kazragytės knygos puslapių kyšo geltoni popierėliai. Juos susikarpiau plonomis juostelėmis ir žymėjau man patikusias citatas. Horizontaliomis ir vertikaliomis pieštuko linijomis kai kur pasižymėjau ištisas pastraipas. Gelsvosios juostelės man primena saulės spindulius, kurie dažnai šviečia Doloresos kelionės per gyvenimą dienoraštyje. Horizontalios linijos - asocijuojasi su laiptų pakopėlėmis, jomis aukštyn ir žemyn bėgioja knygos ,,Ramybės nerimas” autorė. O vertikalios pieštuko linijos – panašios į rudens lietų. Jos panašios ir į ašaras, iš sielos gelmių riedančias per skruostus žemyn.
Šią knygą drįsčiau pavadinti skambančia knyga. Joje įvairiausiomis gaidomis harmoningai liejasi lyriški, linksmi, ironiški ir graudūs skambesiai. Ir pati autorė išmintingai kalba apie skambėjimą: ,,Skambėti! – vidury didžiulės Vienatvės. Štai kas svarbiausia mūsų žemiškame gyvenime. Skambėti. Nors tyliai, nors sau (dar geriau kam nors), bet skambėti.”
Viliuosi, atrasite noro skaityti skambančią knygą. O po skaitymo… iš jūsų sielos sklis nuostabi jausmų muzika.
