Šešėliai rojuje

  Erich Maria Remarque „Šešėliai rojuje“

  Sausio mėnesį teko dalyvauti Čikagos Jaunimo centre vykusiame susitikime su psichologijos specialistėmis. Popietės prelegentė – viešnia iš Lietuvos Stanislava Stašienė  profesionaliai dėstė psichologijos „geometriją“, abstrakčių formų brėžiniais aiškindama minčių materijas. Čikagietė psichologė Laima Zavistauskas, dirbanti su politinio prieglobsčio prašančiais JAV emigrantais bei konsultuojanti pavienius asmenis, pasakojo apie adaptaciją emigracijoje, šiai aktualijai būdingas problemas bei jų sprendimo būdus.

 Išklausyta psichologės L. Zavistauskas kalba ir buvo stimulas pristatyti neseniai skaitytą Erich Maria Remarque romaną „Šešėliai rojuje“. Pirmą kartą knygą skaičiau prieš keturiolika metų. Tuomet, gal kiek paviršutiniškai skaitydama minėtą knygą,  nesupratau tikrosios autoriaus idėjos. Iš Lietuvos atvežta vargšelė knyga beveik devynerius metus dūlėjo knygų lentynoje. Kažkas man apšvietė protą vėl paimti knygą į rankas, vėl bristi puslapių brydėmis. Tas kažkas turbūt yra ne kas kitas, kaip ponas Likimas (retsykiais jo apvaizda atsiranda laiku ir teisingoje vietoje).

  Šį kartą knygą skaičiau įdėmiai: vis stabtelėdama, prie reikšmingų įžvalgų sugrįždama dar ir dar kartą. O kai baigiau skaityti, įvyko praregėjimas – stiprus ir tikras. Kad tai atsitiktų, reikėjo pačiai paragauti emigracijos „patiekalo“: pabaksnoti jį iš visų pusių šakute, pavartyti peiliu, ilgokai tyrinėti, gomuriu perprasti šio patiekalo skonį ir sudedamąsias dalis. Dairymasis į būtąjį laiką, nesibaigiantis situacijų, kuriose buvome ir  esame dabar, lyginimas, didžiulė nostalgija, savęs atradimo bei realizavimo problemos, blaškymasis pasirinkimuose, naujas santykis su visuomene ir savimi – tai tik maža dalis „ingredientų“, sudarančių sudėtingą produktą. Klydau galvodama, jog kažkas su manimi negerai, jei kramtomas „maistas“ retsykiais užstringa gerklėje, darosi šleikštus, norisi jį išspjauti. Pasirodo, ne! Išvardyti pojūčiai yra žmogiški ir normalūs. Kaip ir džiaugtis atradus kažką gražaus ar nugalėjus. Tad ir stebėti, mąstyti, sverti, lyginti, daryti išvadas, blaškytis, netgi nekęsti – normalios būsenos, juntamos įvairiuose gyvenimo emigracijoje etapuose: tiek šiuo laikmečiu, tiek prieš pusšimtį metų parašytame Remarko „Šešėlių rojuje“ siužete. Skirtumas tik tas, kad šis techno amžius dar aukščiau kelia reikalavimų kartelę. Neperšokus jos, tenka klimpti į kraštutinumų  pelkynus, kenkiančius mūsų kokybiškai gyvensenai.

  Šiek tiek apie autorių. E. M. Remarque kūryba – absoliutus tragizmas. Nežiūrint to, visuomet įdomiai skaitoma. Rašytojo žodžiais tariant, apie linksmybes galima kalbėti valandą, apie liūdesį – visą naktį. Tačiau ar galėjo žmogus, nuo jaunumės jautęs potraukį literatūrai, menui, muzikai, kitaip išgyventi XX amžiaus istorinius įvykius: Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinį karą, fašistinį terorą, sudėtingą pokarį – visa, kas susiję su liūdnais ir tragiškais žmonių likimais? Atleiskite man: apie netektis ir sukrėtimus linksmai geba rašyti tik cinikai.
   „Šešėliai rojuje“, kaip ir visos keturiolika E. M. Remarque sukurtų knygų, parašyta išskirtinai aristokratišku braižu. Kūrėjas žodžius šokdina klasikinio šokio ritmu ir lanksto juos tam laikmečiui nebūdingu, moderniu pantomimos judesiu. Žavi ramus, kiek melancholiškas pasakojimas. Rašytojo kalbą ypač praturtina gausūs epitetų bei metaforų intarpai. E. M. Remarque herojų monologų gausa – stulbinanti, tačiau, anaiptol, nevarginanti. Giliomis prasmėmis pasižyminčias citatas, taiklius pamąstymus galima tiesiog puslapiais persirašinėti į savo užrašus. Šį kartą nesivarginau. Neperrašinėjau. Tačiau visa maniškė „Šešėliai rojuje" knyga liko primarginta pilkom pieštuko linijom.

  Šioje knygoje E. M. Remarkas kritiškai apžvelgia JAV emigranto kasdienybę, kurią pažinojo, nes pats kramsnojo amerikietiškos duonos. Rašytojas savo kūnu ir siela patyrė emigracijos šešėlių paunksnę, matė kitus likimo brolius, kovojančius už geresnį gyvenimą naujojoje Tėvynėje.

  Knygoje aprašomas Antrojo pasaulinio karo baigties periodas. Tuo laikmečiu „išnešti gyvą kailį“ iš degančios Europos bei apsigyventi Amerikoje prilygo Aukščiausiojo patepimui. Pateptasis – jaunas vyriškis Robertas. Nesibaigiantis slapstymasis svečiose šalyse nuo fašizmo diktatūros, tapatybės kaitaliojimas žmogaus gyvenimą pavertė tamsiu šešėliu. Dveji metai, praleisti viename Belgijos meno muziejaus požemių, naktimis klaidžiojant po neapšviestas ekspozicijų sales, išmokė nelaimėlį prietemoje pažinti ir vertinti meną. Ši patirtis pravertė Roberto fiziniam išgyvenimui Amerikoje. Paaugliškai jaunos kultūros, su savotiškais gyvenimo principais šalyje Robertas imasi perpardavinėti paveikslus – meno šedevrus. Tokius pačius, kaip ir žmonės – emigrantus, keliaujančius per pasaulį ir pakliūvančius kartais visiškai ne į tas rankas. Meno kūrinius galima pelningai parduoti. Bet ar įmanoma nusipirkti fizinį ir dvasios legalumą, laimės pojūtį, ramybę be nakties hiperbolizuotų košmariškų sapnų, priešišką maištaujančiai dezertyro būsenai – nuolankaus prisitaikėlio gyvenimą, nedviprasmišką ir tikrą meilę? Sunkiai. Vienadieniškume praleistas Roberto gyvenimas subrandino baimę prisirišti, duoti ilgalaikius įsipareigojimus net tiems, kuriuos myli. Su kasdieniu bandymu nepažįstamoje visuomenėje perprasti savo paties ir kitų emigrantų statusą pagrindinis istorijos herojus bando atrasti dilemų sprendimo būdus: „Aš glaudžiausi prie šalies, kuri grimavo savo numirėlius, dievino jaunystę ir siuntė savo kareivius į kraštus, kurių jie niekada nebuvo matę, net nežinojo, kur jie yra ir už ką jie ten paklusniai miršta. Pirmieji uniformuoti kosmopolitai. Kodėl negalėčiau tapti viso to dalele? Kodėl amžinai priklausau genčiai tų, kurie, klupdami ties kiekvienu savo skurdžios anglų kalbos žodžiu ir nutirpusia plakančia iš baimės širdimi, lipo begaliniais laiptais, važiavo liftais, vieną kambarį keitė į kitą, kuriuos pakentė, bet jų nemylėjo“. Man regis, trumputėje knygos citatoje yra daug sąšaukų su nūdiena.

  Būtų malonu, jei tie, kam apie būtį emigracijoje galvoje kirba aktualus klausimas „kodėl negalėčiau tapti viso to dalele?“, įsigytų ir paskaitytų nepakartojamo vokiečių romanisto paskutinį kūrinį. O per skaitymą – atrastų atsakymus į rūpimas egzistencijos dilemas ir galbūt mažumėlę pagelbėtų sau. Bet jei padėti sau nebeužtenka jėgų, siūlyčiau kvalifikuotos specialistės L. Zavistauskas pagalbą. „Nuodėmklausio“ patirtis, atsargiai renkami žodžiai, turėtų padėti suprasti, kaip būti su juo, per jį ir jame – su gyvenimu, su savimi. Psichologė leido paviešinti jos koordinates: (630)399-9082, elektroninio pašto adresas: lzavistauskas@wr.org.

  Ir dar – mažytis skrydis į ten, iš kur atėjome. Vilniaus Katedros aikštėje surengtu pompastišku šviesos šou, žaismingų fejerverkų salvėmis mūsų Tėvynė sutiko jubiliejinius metus. Toks grožis – toli gražu nekasdienis. Valdžios arogancija ir nenoras kalbėtis su visuomene sukūrė nestabilias Lietuvos gyventojų nuotaikas. Nežiūrint to – Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo šventė tikrai įvyks. Ar mes, emigrantai, būsime pakviesti į šventinę ceremoniją? Ar tarp istorijai nusipelniusių datų ir asmenybių eilučių rasis vietos išėjusiems ir vis dar vaikštantiems pasaulio lietuviams? Kaip bus įvertintas emigrantų lūpose idealizuotai tariamas Lietuvos vardas, lietuvių išeivių įgytas mokslas, pasiekimai? Kaip Lietuva įvertins išeivių kultūrinį darbą, labdaringą veiklą? Ar bus prisimintas patriotizmas, meilė, nostalgija tam mažam gintaro kraštui, tai drumzlino lietaus šaliai? Kokį statusą Lietuvos tūkstantmečio istorijoje turėsime mes – emigrantai? Pagarbos ar užmaršties šešėlio?