Rokas Flick ,,Šiaurės Sachara’’
Vaikystėje, atostogaujant pas močiutę Rusnėje, dėdė retsykiais nugabendavo mane į Uostadvarį. Ten Nemunas susitinka su Kuršių marių verpetais, sumaišo bendrus vandenis ir ridena bangas į Baltiją. Užkopus į Uostadvario senąjį švyturį, kitapus tyvuliuojančių marių, regėdavau Nidos kopas. Jei oras pasitaikydavo giedras, šviesdavo saulė, tolumoje boluojantys smėlio kalnai atrodydavo didingai. Į juos žvelgdavau su meile, kažkokia širdyje užslaptinta nostalgija.
Šiluma, ilgesys perlieja jausmus, prisiminus Rusnės salos kaimelius, tvarkingas sodybas, nendrėmis dengtus senuosius žvejų namus, lietuviškos ir vokiškos kultūros dvasią, dvikalbystę... Iš atminties neišdyla vokiškai kalbančios močiutės draugės - švarutės, tvarkingos, ,,kvartūgais, šiuršiais’’(prijuostėmis) pasipusčiusios senikės. Jos visos kepė skaniausius pyragus, skaitė iš Vokietijos gaunamas knygas, suėjusios draugėn, dalindavosi vietinėmis naujienomis, kalbėdavo apie gėles ir gerdavo ,,kafiją’’.
Įsiminiau ne kartą močiutės pasakytą frazę: ,,esame rytprūsiai’’. Būdama vaikas, nesumojau, kas yra tie rytprūsiai? Tik supratau, jog maža dalis šios padermės yra ir mano kūno bei sielos syvuose.
Greičiausiai dėl šios priežasties su meile skaitau įrašus apie Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, užmarštin tolstančios Prūsijos istoriją.
Ekonomisto, habilituoto socialinių mokslų daktaro Roko Flick protėviai taip pat susiję su Rytų Prūsijos gyvenimu. Naujoje savo knygoje, autorius aprašo iki 1945 metų šiame krašte vykusius įvykius. Kurdamas romaną ,,Šiaurės Sachara’’, rašytojas remiasi išsamiais geografiniais bei istoriniais daviniais. Tačiau šis romanas nėra istorinis. Tai - pasakojimas apie patriotizmą, meilę, ištikimybę savo kraštui.
Autorius kiek kitokiu rakursu žvelgia į Kuršių nerijos gyvenimą. Aišku, neapsieinama be žvejų gyvenimo aprašymo, tačiau, daugiausiai dėmesio skiriama XIX a. pabaigos –XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenei. Atgauti dvasios ramybės, pasigrožėti, kaip R. Flick vaizdžiai įvardija, nepakartojama Šiaurės Sacharos gamta, į Kuršių neriją suplūsdavo daug inteligentijos. Nidą ypač mėgo menininkai: dailininkai Lovis Korintas, Maksas Pechšteinas, rašytojai Liudvikas Pasargė, Ernstas Vichertas, Agnesė Mygel. Visi jie burdavosi Frydricho Engeldės ir jo žmonos Vilhelminos užeigoje. Gustavo Bozės ,,štubėje'' diskutuodavo apie meną, aptarinėdavo savo kūrybos darbus, pasaulio įvykius.
Tarp minėtų asmenybių ir išgalvotų personažų, rutuliojasi pagrindinio romano veikėjo Martyno Lukeito gyvenimo drama. Talentingas ir išvaizdus dailininkas impresionistas gimė iš didelės lietuvės samdinės Urtės ir Prancūzijos belaisvio Mišelio Benua meilės. Po sunkaus gimdymo Urtė atgulė Nidos kapinaitėse, o Mišelis – Mirties slėnyje, kuriame laidodavo atšiauraus klimato neištvėrusius, vidurių šiltine sirgusius Prancūzijos ir Prūsijos karo belaisvius (po 1870 -1871 metais vykusio karo, daug prancūzų karininkų ir eilinių buvo atgabenta darbams į Kuršių neriją).
Gimdytojų būtį Martynui atstojo krikštatėviai Ilzė ir Ansas. Aprašydamas berniuko globėjus, rašytojas stengėsi sukurti eilinio kuršiškio portretą, išaukštinant šio krašto žmonėms būdingą šiaurietišką ištvermę, darbštumą, pasiaukojimą, meilę savo krašto tradicijoms.
Šešėliuose skendinčios kopos, klykaujančių žuvėdrų pulkai, marios, virš jų pakibęs drumzlinas dangus it magnetas traukė Martyną. Jis svajodavo apie tai besimokydamas Prūsijoje, Karalienės mokytojų seminarijoje, Paryžiaus aukštojoje meno mokykloje, gyvendamas Lotaringijoje turtingame senelio dvare. Tos traukos neatstojo trumpučiai meilės nuotykiai, spalvingasis Paryžius. Martynas niekada neišdavė, neišsižadėjo savo prigimties, šaknų. Tas vienišas prūsas ir miršta Nidoje, tiksliau tariant, jį brutualiai sušaudo sužvėrėję atėjūnai - rusų kareiviai.
Romaną orginalų daro vokiškos kalbos intarpai. Ištikimi Prūsijos gyventojai kuršiai asimiliavosi, priėmė vokiečių religiją ir savo buityje vartojo šią germanų kalbą.
Versdamas romano puslapius, skaitytojas ras daug skambių Prūsijos vietovių pavadinimų, gražių prūsiškų vardų ir pavardžių. Turės progos sužinoti apie įvairias politines peripetijas, karo eigą, kultūros raidą. Svarbiausia, skaityti bus malonu, nes knyga parašyta sklandžiai, paprastai ir suprantamai. ,,Šiaurės Sachara’’romane patalpintos istorijos, kaip baltos ir švelnios pajūrio kopų smiltys, lies jūsų rankas ir byrės į sielą, teikdamos gražias emocijas.
Malonaus skaitymo!
