Silva Rerum

  Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

  Tarp Vilniaus ir Londono gyvenančios žurnalistės Kristinos Sabaliauskaitės kuklia ar konservatyvia asmenybe tikrai nepavadinsi! Tautietės pasisakymuose spaudoje nestokojama aštrių temų, kritikos. Net dirstelėjus į neretai šalia straipsnių patalpintą moters fotografiją, galima atrasti įdomių detalių. Savitą asmenybę išduoda veido bruožų išskirtinumas, ryškus makiažas, kiek šokiruojanti apranga. Sunku patikėti, jog ši simpatiška juodaplaukė rudaakė yra vienos seniausios vilniečių giminės atstovė. Šmaikštuolė žurnalistė veikiau panašesnė į šarmingą Tolimųjų Rytų gražuolę, nei į tipišką lietuvaitę.

  Be abejonės, ne vien išvaizda byloja apie dėmesio vertą žmogų. Jauna, gabi moteris turi daktaro laipsnį menotyros srityje. Dirba Londone vieno didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente. Su žinomais Lietuvos bei užsienio dizaineriais sukasi aukštosios mados pasaulyje. Tad praėjusių metų antroje pusėje pasirodęs pranešimas apie jos rašomą istorinį romaną intrigavo. O nuojauta neleido abejoti, kad knyga būsianti įdomi.

 „Silva Rerum“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „daiktų miškas“.,,Silvos"- šeimos kronikos, metraščiai - gan populiariai rašyti Lietuvos bajorų dvaruose XVII- XVIII amžiuje. Idėją pavedžioti skaitytojus po „daiktų mišką“ K.Sabaliauskaitė brandino ne vienerius metus. Menotyros studijos, darbas archyvuose, gyvai liečiant šimtmečių istoriją su detaliais aprašymais apie reikšmingas datas, kultūros raidą, žmonių buitį, gyvenseną, papročius, tarytum vertė menotyrininkę išsisakyti, nelaikyti savyje sukauptos informacijos.

  Pradėti rašyti didesnės apimties kūrinį paskatino bičiulis. ,,Prieš porą metų, - atvirauja Kristina - kai buvo apėmęs liūdesys ir nusivylimas pačia savimi, staiga gaunu draugo siuntinėlį iš Japonijos - Haruki Murakami ,,Prisukamo paukščio kronikas". Paėmus tomelį į rankas supratau, jog turiu pati parašyti knygą".

  Per du metus profesinės patirtys, jungiamos su fantazija, pavirto solidžiu romanu. Net kritikų „Silva Rerum“ buvo įvertintas vienu geriausiu visų laikų lietuvišku istoriniu romanu, nuotaikų perteikimo stilistika - visiškai nepanašiu į tradicinį lietuviško romano ar kino žanrą, kur neretai kiekvienas vaizdinys persismelkęs pernelyg gilia filosofija, tautiečiams būdingu mazochizmu, kur viskas, paprastai tariant, pilka ir sunku. Taigi, už kiek kitokį požiūrį (moterišką, elegantišką) į Lietuvos praeitį, debiutinei ,,Silva Rerum" knygai paskirta pirmoji Jurgos Ivanauskaites premija, bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto įsteigta kasmetinė premija. 

  Paėmus į rankas ,,Silva Rerum", knygos nebesinori paleisti. Vienu ypu norisi skaityti XVII amžiaus viduryje - pačiame baroko žydėjime besivystančią Lietuvos bajorų Norvaišų šeimos istoriją, kurioje vienas įvykis spontaniškai veja kitą, kur intriga ir azartas- neatsiejami kasdienos palydovai, o realybė keičiasi su mistika. Tą tikrai dramatišką pasakojimą, kuriame humoras su ironija draugauja ir pykstasi, kur mylimasi ir nekenčiama iki beprotybės, kovojama už garbę, už išlikimą. Tarp išvardintų potyrių rutuliojasi sostinės ir provincijos gyvenimas. Kuriama senosios Lietuvos istorija. Kiek būta, kiek išgalvota, tačiau pilna įdomių detalių, faktų, traukianti ir viliojanti.

  Skaityti šią knygą patiks daugeliui: tiek psichologijos, tiek istorijos, tiek meno gerbėjams. Ir tiesiog paprastą gyvenimo realybę ar romantiką mėgstantiems, ji tikrai nepasirodys nuobodi.

  Drįsčiau manyti, kad be visų istoriniais šaltiniais pagrįstų aprašymų, kurie buvo ir peikti ir liaupsinti skaitytojų, knygoje paliečiama viena svarbi aktualija - moterystės statusas Lietuvoje. Gal todėl, kad romano autorė yra Ievos dukra, taikliai aprašomos moteriškos išjautos, su visomis augimo, brendimo, pasirinkimų ir savirealizacijos stadijomis. Tarp aprašomo laikmečio problemų galima rasti sąšaukų su dabartimi. Laikas eina, bet išgyvenimai, galima sakyti, nekinta.

  Kas dar? Rašytoja pabandė imituoti aprašomo laikmečio kalbėseną. Tekste įterpta daug seniau vartotų vaizdingų žodžių. Gausu paaiškinimų. Sakiniai knygoje puošnūs, ilgi, neretai vingiuojantys per pusę puslapio. Knygą skaitydamas jauti, tarsi akimis klajotum po Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolus, iki begalybės grožėdamasis kiekvieno lipdinio detalėje paliktu amžininkų meistrystės tobulumu. Dar viena neįprasta detalė - knygoje beveik nėra tiesioginės kalbos. Bet jos visai nepasigendama.  

 Bala nematė, pabūsiu kiek drąsesnė ir aš. Vietoj aprašymų apie senojo Vilniaus gatvių architektūrą, universiteto studentišką gyvenimą, vienuolynų doktrinas, turgaus prekeivių šurmulį, miesto kvapus ir spalvas, vaiduoklius bei garbintus šventuosius, patalpinsiu gal kiek erotiška citatą. Tik, gink Dieve, ne į erotiką norėčiau koncentruotis (nors be dalėlės erotikos nebūtų nei istorijos, nei jos tesėjų). Parinkta citata noriu parodyti knygos autentišką kalbos grožį, kur ir apie valstybei svarbius įvykius, ir apie jauną ar brandžią meilę kalbama vienodai pagarbiai. ,,O Jonas Motiejus žiūrėjo į ją ir žiūrėjo ir, žinoma, matė laiko ir savo paties paliktus pėdsakus jos kūne, bet kartu matė ją tokią kaip tada, kaip pirmą naktį po tuoktuvių, bet daugiausia regėjo jos degančias akis ir jos pasikeitusį veidą, kurio kiekvieną įsispaudusią raukšlelę atmintinai žinojo, bet kuris dabar buvo tarsi naujas ir nepažįstamas, ir ūmai jis suprato, pagaliau suprato, kad prieš jį - jo išsvajotasis rojaus sodas, bet visiškai ne tasai, kurį jis čia kūrė ir karpė pagal virvelę, ir tiesino, ir skiepijo ilgus metus, ir apsodino vienas po kito žydinčiais augalais, bet tasai filosofų ir Bažnyčios mistikų aprašytas dangiškasis ir tobulasis, kuriame į tobulą amžinybę ir vienybę susilieja visi keturi pasaulio elementai - nes jam po kojomis dabar buvo žemė, už jos - vanduo, virš jo- oras ir žvaigždėtas dangus, o tiesiai prieš jį - ugnis; ugnis moters pavidalu, pažįstama ir kartu nenuspėjamai pavojinga Elžbieta kaip ugnis. Ir jis grožėjosi tylėdamas, norėdamas pratęsti tą akimirką, per kurią dabar jam bylojo pati amžinybė, ir todėl jo žvilgsnis klaidžiojo po Elžbietos apybraižas mėnesienoje, ir jis gėrė akimirką tarsi nemirtingumo nektarą ir žiūrėjo, kaip Elžbieta lėtai pasisuka ir brenda į šaltą ežerą, ir tada pats nusivilko marškinius per galvą ir liko nuogas, su savo senatviniu pilvuku, žilais plaukais ant krūtinės ir sėdmenimis, kurie karojo tarsi tuščios abrakinės, ir savo silpstančiomis, gyslotomis kojomis nubrido paskui ją, o pasivijęs ją ežero vandenyse, kurie nebuvo tokie šalti, kaip kad galėjo pasirodyti, apkabino ir atsuko ją į save ir juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą, tuodu senstelėję vyras ir moteris ežere, po žvaigždėtu dangumi, kuriame tarsi prieš pasaulio pabaigą lijo žvaigždėmis, ir mėnesiena buvo gailestingai užliejusi jų abiejų raukšles, bet nei laikas, nei amžius čia dabar neturėjo reikšmės, nes jie abu suprato, kad mylėti niekada ne per vėlu, ir jie taip mylėjosi gailestingų keliančių ežero vandenų padedami, kaip dar niekada nebuvo mylėjęsi per visą savo gyvenimą, ir glamonėjo vienas kitą tokiais būdais, kokių dar niekada nebuvo bandę, užklysdami į tokias slapčiausias savo senų kūnų kerteles, apie kurių buvimą per dvidešimtį santuokos metų nė neįtarė, ir todėl, kai jau atrodė, kad ežeras išsilies iš krantų, o mėnulis atsikabinęs nukris į ežerą, jie abu vienu metu išleido tokį palaimos šūksnį, kad tasai net pabaidė užsimiegojusius paukščius pakrantėse.“

  Jei norite sužinoti, kaip klostėsi įvykiai seniesiems Norvaišams, kai atradimų naktyje Milkantų dvaro ponia ir ponas netyčia ,,pabaidė užsimiegojusius paukščius pakrantėse", į kurias pasaulio puses skrisdami sparnuočiai nešė bajorų šeimos ir jų atžalų likimą, progai pasitaikius turite patys paklaidžioti po ,,Silva Rerum", daugiau įvykių, nei daiktų mišką. Linkiu malonaus pasivaikščiojimo ir tik gerų emocijų.