Jean – Dominique Bauby ,,Skafandras ir drugelis’’
Egzistuoja knygų kategorija, kurios skaitosi ganėtinai atsainiai - pirštai vikriai verčia puslapius, akys bėgioja tekstu, nardydamos tarp raidžių, žodžių, sakinių, tačiau skaitinys nepaliečia sielos, nejaudina. Tuomet, regis, skaito tik akys, o jausmai, švelniai tariant, bukai reaguoja į informaciją - trumpalaikė emocija prisiliečia prie sąmonės ir nejučia atšokusi, nuvilnyja į beribius užmaršties tolius.
Kai kurios knygos dėl unikalios idėjos ar savitumo, galima sakyti, tampa nemirtingomis, tokių emocijų, nepajėgus ištrinti visagalis užmaršties trintukas. Jean – Dominique Bauby autobiografinis romanas ,,Skafandras ir drugelis’’ yra viena iš tokių knygų.
Knygos viršelio antroje pusėje patalpinta citata, taikliai įvardina knygos idėją. Naudojuosi ja, nes vargiai ar sugebėsiu aiškiau perteikti skaitinio esmę: ,,Net jei ši knyga nebūtų tokia gera, jau vien jos buvimas yra didžiulis pasiekimas. Tačiau ,,Skafandras ir drugelis’’ nėra vien valios pergalė. Tai ilgesingas, poetiškas, kartais ironiškas ir įtikinantis žmogaus, kuris atsisakė mirti dvasiškai, nors buvo mirtinai įkalintas savo kūne, testamentas. 28 pasakojimai lengvi kaip geraširdiškas humoras, sultingi it prinokę persikai, gyvibingi kaip į pirmą pasimatymą išsiruošusio jaunuolio žingsniai, be gailesčio sau ir skausmo. Su Jobo knyga lyginamoje prozoje – J.D. Bauby ryžtas mintyse gyventi taip, kaip buvo įpratęs gyventi kūnu. Ši knyga tai kelionės, kvapai, vaikų piešiniai, mylimos moters prisilietimas ir begalinis noras gyventi, išsakytas titaniškomis pastangomis, 200 000 mirktelėjimų. Prancūzijoje knyga žaibiškai tapo kultine, o sukrečianti Juliano Schnabelio ,,Skafandras ir drugelis’’ ekranizacija 2008 m. pelnė keturias Oskaro nominacijas, skynė laurus įvairiuose filmų festivaliuose.’’
Prieš užgimstant minėtiems 28 pasakojimams, jų autorius - pašėlęs 44 metų prancūzas Jean – Dominique Bauby dirbo prestižinio ,,Elle’’ žurnalo redaktoriumi, augino du nuostabius vaikus, mylėjo, keliavo po pasaulį, gėrėjosi visais aplinkos teikiamais malonumais. Insultas ir 20 dienų praleistų komoje, kardinaliai pakeitė Jean – Dominique gyvenimą. Jauną vyriškio kūną sukaustė paralyžius, palikdamas sveiką tik kairąją akį. Ribotos fizinės galimybės Jean – Dominique nesustabdė išmokti specialios abecėlės ir jos pagalba sukurti knygą. Ne bet kokią knygą, o knygą parašytą mirksnių kalba - vienas mirktelėjimas reiškia ,,taip’’, o du - ,,ne’’.,,Sistema yra gana paprasta – rašo autorius. Prieš mane rikiuojasi ESA… modelio raidynas iki pat tos raidės, kur aš akies mirktelėjimu pašnekovui parodau, kad čia reikia sustoti. Po to pradedama ta pati procedūra ieškant kitų raidžių, ir jei nebuvo suklysta, gana greitai atsiranda visas žodis, paskui beveik suprantamos sakinio nuotrupos.”
,,Man labai patinka mano abėcėlės raidės – pasakodamas apie unikalų rašymo būdą, džiaugiasi J. D. Bauby. Naktį, kai beveik visai tamsu, ir vienintelis gyvybės požymis tėra raudonas ,,miego rėžimo’’ lemputės taškelis ant televizoriaus, balsės ir priebalsės pradeda šokti Šarlio Trenė farandolą: ,,Iš Venecijos, šito kerinčio miesto, aš išsaugojau mielus prisiminimus…” Susiėmusios už rankų, raidės nardo po visą kambarį, apsupa lovą, išsidriekia ant lango, vingiuoja per sieną iki pat durų, nuo ten vėl pradeda naują suktinį.’’
Taigi, sveikosios akies mirksniai padeda iš įkalinto skafandro prasiveržti mintims - gražioms mintims, lengvoms it saulėje persišviečiantys drugelio sparnai. Skaitant knygą galima justi prancūziškos dvasios dvelksmą, kalbos melodingumą. Paprastais, kasdieniškais pasakojimais Bauby siunčia gyviems ir sveikiems žemės gyventojams žinią: mylėkite kiekvieną gyvenimo dovanotą akimirką, nešvaistykite savo energijos be reikalo, tausokite, rūpinkitės savimi. Kiekvienas perskaitytas pasakojimas, verčia susimąstyti, kitaip priimti gyvenimą, kitaip jį vertinti.
,,Bokšto laikrodis, kurio gausme buvau įpratęs girdėti draugišką toną, dabar praskambina su ledine gaida, kuria praneša apie išsiskyrimo akimirką. Vėjas pradeda nešioti smėlį tarp kojų. Jūra po atoslūgio pasitraukė taip toli, kad besimaudantys atrodo kaip mažyčiai taškeliai horizonte. Prieš kelionę vaikai nubėga pramankštinti kojas per paplūdimį, o mes liekame vieni du, Silvi ir aš, tylime, jos delnas spaudžia mano negyvus pirštus. Už tamsių akinių, atspindinčių tyrą dangų, ji tyliai apverkia mūsų sugriautus gyvenimus.’’
Daug citatų patalpinau šiame trumpame knygos ,,Skafandras ir drugelis’’ aprašyme, bet visos citatos tokios gražios, kad gaila nors vieną iš jų palikti ,,už borto’’.,,Toli nuo riksmų, sunkiai atgautoje tyloje galiu klausytis drugelių, kurie skraido mano galvoje. Reikia stipriai sutelkti dėmesį ir netgi didžiulio susikaupimo, kad išgirstum beveik nejuntamą jų sparnelių plasnojimą. Net pernelyg smarkus kvėpavimas gali juos užgožti. Tai iš tikrųjų keista. Mano klausa negerėja, o aš juos girdžiu vis geriau ir geriau. Tikriausiai turiu drugelio ausis.’’
Beja. Praėjus trims dienoms po knygos pasirodymo J. D. Bauby mirė, lengvais sparnų mostais drugelis išplasnojo iš skafandro…
Iš visos širdies siūlau perskaityti knygą, o baigus skaityti – būtinai
pažiūrėkite to pačio pavadinimo ,,Skafandras ir drugelis’’ (The Diving Bell
and the Butterfly) ekranizaciją. Nenusivylsite, knyga ir filmas - verti dėmesio.
