Erika Umbrasaitė ,,Vienos krūties istorija"
Iš vienuolikos naujai
įsigytų knygų, šią, plonu viršeliu įrištą knygą, išsirinkau skaityti pirmąją.
Nežinia, kas labiausia traukė prie šio skaitinio? Intymus pavadinimas, ar
kontrastinga viršelio fotografija su giltinės atvaizdu ir jaunos moters kūno
nuoguma? Greičiausiai nuoguma ir buvo didžiausia traukos priežastis - tarsi ženklas,
liūdijantis apie būsiantį turinio atvirumą - įrašus be dangstymosi, be
paslapčių, be nutylėjimų, atvirumą iki nuogybės, kai ligos akivaizdoje liekama
bemarškine prieš save ir prieš kritišką viešuomenę.
Drąsioji amazonė žurnalistė Erika Umbrasaitė autobiografiniame
pasakojime, pavadintame ,,Vienos krūties istorija", vieną po kito meta nuo
savęs sunkius kompleksų rūbus. Ir ne tik juos. Neskubėdama atsagsto
sageles, nusivilkdama pačius intymiausius dangalus. Tuos, kurių paparastai
nesame linkę viešai rodyti. Nusirengimo procesas - tikrai nekasdieniškas, todėl
žavi ir kartkartėmis šokiruoja.
Prieš pradėdama skaityti knygą, dirstelėjau į kainą. Brangoka -
pamaniau.
Tačiau nuomonė spontaniškai pasikeitė, perskaičius teiginį,
tvirtinantį, jog
dalis pelno pardavus knygą bus skirta Rožinio kaspino labdaros
projektui - krūties vėžiu sergančioms moterims Lietuvoje paremti,
diagnostikos aparatūros
įsigijimui.
Vizualiai apžiūrėjusi knygą, įnikau skaityti. Skaitinys pasičiupo
mane
ir laikė tol, kol neužverčiau paskutinio knygos puslapio. Autentiškai
istorijai ne motais rodėsi manosios darbinės dienos nuovargis ir prie
didesnio skaitmens artėjanti laikrodžio rodyklė. Tą vakarą, versdama
puslapį po
puslapio, negalėjau savęs sustabdyti. Nuoširdumas, įrašai apie
paprastas, bet
svarbias gyvenimo pamokas, kurias dažnai pradedame mokytis likimo
išbandymuose, pavergė mane. O pateikiamos intymumo akimirkos, humoro,
optimizmo, ironijos,
savikritikos, net cinizmo prieš ligą gausa - vertė šypsotis ir braukti
ašarą.
Knyga - ištiesų jauki. Žavi sklandi autorės raiška. Tonas - paprastas,
be patoso. Būtent tame paprastume ir slypi autorės galia - gebėjimas per
emocines bei fizines patirtis atrasti savitas tiesas, jas pateikti
lengvai, kiekvienam suprantamai. Pateikti taip, kad aprašomos įžvalgos
supurtytų. Visą tai, ką vardiju, žavėjo ne tik mane. ,,Neįtikėtina, kiek
šviesos gali būti žmogaus sieloje, kai jo kūnas klaidžioja tamsos ir baimės labirintais.
Mane sukrėtė Erikos dienoraščiai. Ne tai, kas juose rašoma, bet tai, kaip
rašoma: kai apie baisius dalykus kalbama taip lengvai, taip drąsiai, taip
šviesiai... Tuo dar kartą patvirtinant, kad nieko nėra svarbiau už
gyvenimą". Tokiais žodžiais E. Umbrasaitės atvirumą ivertino a.a maestro
Vytautas Kernagis. Sukrečiančiu nuoširdumu ne mažiau sujaudintos dainininkė
Veronika Povilionienė, aktorė Nelė Savičenko.
Knygoje ,,Vienos krūties istorija" ne kartą aptinkamas minties
motyvas apie gyvenimo dulkes, kurios užpusto mus buityje. Dulkių
tumuluose veliasi nesuskaičiuojami įpareigojimai, skuba, nuovargis,
nuolatinis laiko trūkumas ir, aišku, darbas. Ne veltui knygos pradžioje Erika
cituoja James Patterson ,,kamuoliukų" istoriją: ,,Įsivaizduok, kad
gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie
kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė
vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas –
kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi – jis atšoks. Kiti keturi
kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi
nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal
net visai sudaužytas".
Ši citata - svarbi, nes būtent apie vertybių
kamuoliukus ir pasakojama šioje knygoje. Apie netinkamą
žongliravimą jais, pasėkmes ir treniruotes, su begaliniu noru išmokti valdyti
brangius kamuolėlius nepriekaištingai, kad šie nenukristų, nesudužtų.
Dienoraščio puslapiuose autorė atvirai prisipažįsta netausojusi
stiklinių kamuolėlių. Akylai saugojusi tik vieną - darbo kamuoliuką, tačiau ir
šis ją išdavęs. Aplinkinių manymu, moteris išgyvena karjeros epogėjų: dalykinis
kostiumėlis, aukštakulniai, mėgstamas darbas prestižinėje kompanijoje, nenutylantis
telefonas, kelionės, projektai, prezentacijos. Dažnas pasakytų, ar galima
norėti dar ko nors daugiau? Taip! Kai darbą tenka dirbti be ,,nuo" ir
be ,,iki", kai ambicingi darbdavių įnoriai iškeliami aukščiau už
elementariausias žmogiškumo vertybes, ima gožti asmenybę, kai negalima matyti
augančio sūnaus, mylimo vyro - atsiranda tam tikras disbalancas, gimsta
nepasitenkinimas savimi, ima kauptis negatyvi energija. Nualinta, vedina
apmastymų apie beprasmišką egzistenciją, Erika ne kartą norėjo stryktelti nuo kurio
nors tilto. Stryktelti žemyn, į negrįžtamą amžinybę... ,,Beveik metus aš
svarsčiau, - atvirauja Erika, - nuo kurio tilto man geriau nušokti, kad
galėčiau patirti ramybę ir tylą... Ką padaryti, kad gaučiau nors pusės metų
atostogas ir patraukčiau kur akys veda... Ir kad mano mobilusis nors akimirkai
nutiltų... Bet sustoti XXI amžiuje - taip nemadinga. Jei į klausimą, ką dabar
darai, prie kokio projekto dirbi, bučiau atsakiusi: "Nieko nedarau.
Stoviu, trumpam atsitraukusi nuo gyvenimo, stebiu ir laukiu atsakymo, kas aš
esu", pašnekovui tai reikštų vieną - esu mirusi, na, bent jau pavažiavusiu
stogu."
Panašu, didysis valdytojas Likimas išgirdo slaptus Erikos norus ir
įvykių eigą pasuko sava linkme. Vieną birželio vakarą, kai Vilniuje baltai
žydėjo jezminai, o pro atvertus langus į namų vidų skverbėsi kerintis jų
kvapas, į Erikos vonios duris kažkas pasibeldė. Pravėręs vonios duris, įžengė
pats Dievas, nešinas dovana - žirnio didumo guzeliu - nuovargio, blogų
minčių rezultatu.
Nuo šios vietos prasideda krūties istorija, kurioje pagrindines
pozicijas užima veržli minėtos kūno dalies savininkė ir agresyvi liga.
Priešistorijai paskyriau daugiau vietos, o dramatiškos istorijos detalių
specialiai narašysiu - bus neįdomu tiems, kurie šią knygą
ruošiasi skaityti.
Na, o reziumuojant galima būtų pasakyti štai ką. Tarsi viesulu
praūžusi vežio diagnozė Erikos gyvenime atveria naujas atodangas. Liga
moterį
privertė stabtelti, atsigręžti į save, susigrąžinti prarastą harmoniją,
iš
naujo pamilti gyvenimą. Atgimęs pastabumas tarsi nupūte susikaupusį
dulkių
sluoksnį nuo svarbaus devizo: ,,Gyvenimas yra gražus.Gyvenimas yra
stebūklas". Maži kasdieniški stebūklai - buvimas namuose, lėtai
mėgaujantis
rytiniu kavos puodeliu, šėliojimas su šunimis, gamtos stebėjimas,
atvirumo
sklidini pašnekesiai, vakaro pasaka sūnui, kurios per darbus nebuvo
kada sekti,
iš naujo atrandamas partneris (jam - kaip ir daugeliui gerų dalykų,
anksčiau
pritrūkdavo laiko) sergančiai moteriai tampa savotiška gydymo terapija
-
efektyviausiu vaistu po operacijų bei sekinančių chemoterapijos gydymo
seancų.
Be šeimos narių pagalbos kiekvieną akimirką kartu su Erika koja kojon
žengė
nematoma palaikymo palyda - optimizmo kareivėliai ir angelai sargai.
Laiko
erdvėse plazdėjo ir vilties drugiai, lengvais sparneliais nešdmi viltį
pasveikti. Jiems visiems greičiausiai patiko linksma Erikos draugija -
jos
valiūkiška šypsena veide, neblėstantis humoro jausmas, spontaniškumas.
,,Ilgoje kelionėje per vėžį humoras ir šypsena tapo mano gelbėjimosi
ratu -
juokiausi iš savęs, iš situacijos, žiūrėdama komedijas, stebėdama
žaidžiančius
savo šunis, juokaudama, dirbdama, mylėdama ir bet kada, kai pajusdavau,
kad
tuoj pravirksiu. Nutariau, jeigu, jau man lemta gyventi kiek trumpiau,
tai
tikrai neketinu likusių metų (o siaube, o gal mėnesių?) praleisti
išprotėjusi
nuo liūdesio ir savigraužos".
Neabejoju, rasis skeptikų, tvirtinančių: ,,Na, štai, atsirado dar
viena asmeniškumų išpažinėja, viešai deklaruojanti ligos patirtis,
bandanti
sukomercinti jas". Mano manymu, Erika Umbrasaitė yra verta pagarbos,
nes
kalbėdama vienaskaitos linksnyje atstovavo daugiskaitos armiją -
tūkstančius įvairaus amžiaus moterų, paženklintų onkologijos liga.
Moteru,
kenčiančių fizinius bei dvasios sopulius. Amazonių, su krūties vėžio
istorijomis.
Išleidus šią knygą buvo nuspręsta išdalinti jos egzempliorius
onkologijos skyriuose besigydančioms moterim, nes ,,Vienos krūties
istorija" yra savotiškas vilties ir tikėjimo vadovas, padedantis
nepalūžti. Tai - ramstis susirgusioms, kad akistatoje su liga nepradėtų slysti
žemė iš po kojų, nežinia nebūtų grėsmingai baugi. Atvirkščiai, kad skaitant
jausmingą istoriją sergančios įgautų pasitikėjimo, kad juodas apnikusių
minčių tunelis šakotųsi į koridorius, vedančius į gyvenimo šviesą, į ligos
nugalėjimą.
Tegul ir mums, sveikiesiems, Erikos Umbrasaitės patirtis būna tarsi
daugybos lentelės pasikartojimas. Ar priminimas apie taisyklingą žongliravimą
vertybių kamuoliukais, saugant ir nesudaužant jų. Nuo žongliravimo manieros
priklauso mūsų gerbuvis ir pati didžiausia vertybė - sveikata.
Atsisveikinu prasmingu lietuvišku palinkėjimu: ,,Likite
sveiki". Malonaus skaitymo vis ilgejančiais rudens vakarais.
Pagarbiai- Laima,
(Savaitraštis ,,Amerikos lietuvis” 11-14-2009)
