Vienuolės Tosi maldos
Man kartais atrodo, kad mano namai pavirto puikiu nemokamu viešbučiu. Viskas čia nuostabiai sutvarkyta: skalbimas ir lyginimas, švarinimasis ir maisto gaminimas. Nuolatiniai gyventojai ateina ir išeina kada sumanę, pasilieka pietų, grįžta vėlai vakare. Viskas visada laiku paruošta ir apskaičiuota. Yra visko, ko reikia, tik rinkis.
Tai aš juos čia sukviečiau. Ne, už nieką nereikia mokėti, gink Dieve! Diena po dienos aš juos mokiau, kartais ir prieš jų pačių valią, imti ir nieko už tai neduoti. Naudotis visa mano siūloma gausa, kiek tik jiems širdis geidžia.
Aš vis padejuoju, bet veltui: jie nesupranta. Tai aš juos šitaip „užprogramavau“.
Viešpatie, kaip viską atitaisyti?
Vienintelis būdas – paprašyti savo vaikų atleidimo, nes nelabai išmokiau juos duoti. Neįvykdžiau savo pareigos, neišmokiau jų būti dosnių ir gebėti užjausti.
Viešpatie, suteik man jėgų, kai prašysiu atleisti: įkvėpk mano žodžius ir padaryk, kad prabiltų širdis.
Per daug, per daug, Viešpatie, man visko per daug.
Per daug maisto. Valgau
Per daug drabužių. Tiek jų turiu, kad nebežinau, kaip išsirinkti, o atrodo, kad neturiu kuo apsirengti.
Per daug daiktų. Beprasmiai daiktai daikčiukai, niekučiai, puošmenos, kurias reikia valyti ir saugoti, mane įkalina.
Per daug triukšmo. Miesto garsų, rėksmingos, įkyrios muzikos kiaurą parą. (Tyla? Prarastas gėris.)
Per daug plepalų. Žodžiai, vien žodžiai, dažniausiai tušti. Žodžiai, nuslystantys sielos paviršiumi, jos nepasiekiantys.
Visko per daug, Viešpatie.
Meldžiu Tave trupučio neturto. Geismų, norų neturto. Poreikių neturto.
Taip, palik man vienintelį troškimą – ko man iš tikrųjų reikia. Tapsiu, Viešpatie, lengva it drugelis.
Motina turėtų laiku susigriebti.
Ko trūksta mano vaikui?
Ar nestinga maisto? Ar turi drabužių, kokių nori? Ar užtenka pramogų? Ar jis sportuoja, kiek reikia, ar žaidžia, kiek nori, ar pakankamai turi draugų?
O Dieve, kad tik ko nors nepritrūktų!
Tačiau klausti reikėtų kitaip: ko mano vaikas turi per daug?
Ar visa ši gausa neužgniauš jo smalsumo, nenuslopins savarankiškumo? Kai viskas padėta ant lėkštutės, nebekyla noro ieškoti: nebesinori nieko imtis pačiam, nieko veikti. Ramu. Nieko nebereikia. Bet tai nuskurdina.
Taip, paradoksas: gausa skurdina.
Bet užduotis pasipriešinti blogiems įpročiams, prastai madai, blogiems pavyzdžiams yra neįveikiama, Viešpatie! Kur rasiu jėgų eiti prieš srovę? Tik Tu gali padėti. Nepalik manęs vienos, prašau. Tu man duosi tiek tvirtybės, kad mano „ne“ taptų ko nors verti. Tik Tavyje rasiu drąsos savo nuostatas pritaikyti gyvenime.
Padėk man. Pasitikiu Tavimi, Viešpatie.
Trokštu būti apgenėta.
Aš medis, kurio šakos per tankios. Augalas, kurio per tanki lapija. Žūstu.
Kartkarčiais kuri nors šaka nulūžta, nes pritrūksta maisto. Visoms neužtenka syvų. Esu nuolat kamuojama troškulio.
Išlaisvink mane, Viešpatie, nuo šakų, kurios nebūtinos. Tu žinai, kuri iš jų geria tiesiai iš šaltinio, o kuri siurbia gyvybę iš kitų kaip parazitė. Suteik man ryžto ją nupjauti. Tu, Viešpatie, žinai, kurie lapai naudingi, o kurie tik šiaip mirguliuoja. Žinai, kas man būtina, o kas tiktai trukdo ir apsunkina: atverk man akis, kad įstengčiau atskirti tuos dalykus.
Bet pirmiausia duoki jėgų ištarti gana nemãžai daliai savęs: eik sau, tu man nebereikalinga. Tu vagi. Skaudu, žinau, bet nebenoriu tavęs, tu mane žudai.
Duok man, Viešpatie, ryžto apgenėti save.
Palik man, Viešpatie, tik tai, kas svarbiausia.
Prisiekiu, dukra, tu turėsi viską, ko neturėjau aš!
Pasirūpinsiu viskuo, ko man pačiai nepavyko pasiekti: tu studijuosi, gausi puikų darbą, ištekėsi už turtingo vyro.
Nenurimsiu, kol viso to tau nesuteiksiu. Kad ir kiek tai man kainuotų, viską turėsi! Net jei nenorėsi.
Koks paklydimas!
Viešpatie, meldžiu Tave, atverk man akis, kol nevėlu: motina, trokštanti duoti vaikams tiek visko, ko taip trūko jai pačiai, neužpildys stygiaus ir tik veltui stengsis.
Jau dabar, Viešpatie, jau dabar leisk suvokti, kad mano vaikai yra laisvos sielos, taigi ne mano nuosavybė. Vadinasi, mano užduotis – ne padaryti juos tokius, kokia norėjau būti aš, bet padėti žengti keliu, kurį Tu, Viešpatie, paskyrei jiems.
Savo keliu, ne mano.
Laiko visada trūksta…
Bet ką su tuo laiku, kurio vis trūksta, daryčiau, jeigu per stebuklą man jo būtų duota? Argi neskirčiau jo visokiems darbams, bėginėjimams ir šimtams reikalų?
Taigi laiko, kurio man visada trūksta, tebetrūktų.
Vadinasi, problema ne laikas, bet aš.
Štai keli klausimai, kuriuos turėčiau užduoti sau.
Ar mano planai
svarbesni už žmones,
Ar aš nuolat skubu, kad ir ką daryčiau?
Gal jau nesugebu sustoti netgi tada, kai esu pavargusi?
Ar tai, ką darau, svarbiau už mano šeimą, draugus ir jiems duotus pažadus?
Viešpatie, atverk mano širdį tokiai tiesai: ne laiko man trūksta, bet meilės.
Dirbti, veikti be atvangos. Lėkti ir niekur nesuspėti. Nuolat jausti poreikį sutvarkyti viską iki galo, sėdėti iki vėlumos, tobulinti, kas dar netobula…
Tai tarsi statyti smėlio pilis prieš atriedant bangai: kiekviena sugriauta pilis skatina nerimastingą poreikį statyti kitą. O laiko amžinai maža…
Nesvarbios nei pilys, nei banga, svarbu vien tik statyba.
Juk tai bėgimas.
Viešpatie, sustabdyk mane. Tik sustabdyta įstengsiu suvokti viso to, ką darau, beprasmybę.
Tik sustabdyta pajusiu skausmą, tūnantį manyje, jis kaip sarginio šuns įkandimas perspės, kad kažkas negerai. Tik įsiklausiusi į tą skausmą galėsiu rasti vaistų.
Kaip?
Suteikdama savo veiksmams tikslią kryptį – į meilę.
Gyvendama dabartimi ir mokydamasi suvokti visas šios akimirkos aplinkybes.
Besąlygiškai pasitikėdama Tavimi, Viešpatie.
Bėgti prieš laiką – bėgti į ateitį, kurios nėra.
Kai man trūksta laiko, esu susitelkusi į tai, kas dar bus ir labai save apriboju: negaliu turėti laiko dabarčiai, negaliu jos matyti ir skirti jai dėmesio.
Vadinasi, negyvenu.
Viešpatie, Tu neprašai manęs bėgti, antraip vietoj kojų būtum davęs ratus. Tu teprašai, kad bet kokiomis aplinkybėmis viską daryčiau kaip galima geriau. Jeigu tam, kad bent ką padaryčiau kaip galima geriau, būtina skirti daugiau laiko, vadinasi, jo nebeliks kitiems dalykams. Vadinasi, kitiems dalykams jis man nebūtinas.
Mano užduotis – ne sutvarkyti daugybę reikalų per trumpą laiką, bet gerai atlikti tai, ką privalau atlikti.
Jei tik šitai pripažinčiau, pamatyčiau, kad staiga viskas klostosi sklandžiai – vos tik pradedu vadovautis nuostata daryti gerai ir nesijaudinti, kad dar tiek daug visko neaprėpsiu.
Jei nuolat, kiekvieną minutę įsisąmoninu tai, ką jaučiu ir darau, bendrauju su savo siela, sykiu – patiriu ramybę.
Mano siela esi Tu, Viešpatie.
Aš visada esu dabartyje, bet ne visada tai suvokiu. Tik tada, kai suprantu, galiu naudotis visomis šios valandos man teikiamomis galimybėmis.
Kitaip sakant, tada aš gyvenu.
Kai ištisas valandas sėdžiu prie kompiuterio, laikas skrieja. Kai panyru į skaitomą knygą, nė nepastebiu, kad atėjo metas vakarieniauti. Kai valandų valandas žiūriu televizorių, galiu atsidurti bet kur ir net nenorėti žinoti, kur. Tada esu kaip traukinys ant bėgių: priešais save regiu tik bėgius ir visiškai nematau atsiveriančių vaizdų.
Viešpatie, leisk man suprasti, kad mano siela yra kur kas turtingesnė už tai, kas mane supa išorėje, kad ir kaip viskas čia būtų žavu. Juk mano vidus ir suteikia prasmės išorei.
Leisk man, Viešpatie, kiekvieną akimirką labai atsakingai elgtis su viskuo, ką man siūlo aplinkybės. Jei išmoksiu kiekvieną akimirką pajusti Tave, man jau niekada netrūks laiko.
Štai kaip galima paaiškinti chronišką laiko
stygių: visus stresus patiriu
Priešinuosi, kai atsisakau skirti savo laiko kitiems: kas nors skambina, kažkam manęs reikia, bet aš neturiu laiko.
Priešinuosi, kai kas nors mane pertraukia ar sutrukdo: nesitveriu pykčiu, kad vagiamas mano laikas.
Priešinuosi, kai mano vaikas nedaro, ko prašomas: suirztu, nes jis mane verčia susirūpinti juo kaip tik dabar, kai neturiu laiko.
Priešinuosi, kai atidedu sudėtingus sprendimus: nerandu laiko, nes skubu užpildyti jį šimtais dalykėlių, kurie mane atitraukia nuo būtiniausių dalykų.
Priešinuosi visada, kai stengiuosi pakeisti žmogų, įvykius ar aplinkybes, užuot keitusi save pačią.
Priešindamasi netenku jėgų.
Viešpatie, leisk man pastebėti šią akimirką ir išmokyk priimti visas galimybes, nes jos niekada nebūna atsitiktinės.
Nuo streso išvaduoja laisvė.
( Lore Dardanello Tosi)
