Viršvalandžiai

  Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžiai“

 Taigi, kad pažadas neliktų tik pažadu, o ištartas žodis „taptų kūnu“ – bandau rašyti. Mažumėlę drąsina tai, jog šie mano pasakojimai nebus recenzijos „Nemuno“ ar „Kultūros barų“ žurnalams. Savo mintimis dalinsiuos su nematomais, bet dažnai atrodančiais tokiais artimais „Kryžkelės“ skaitytojais. Rizikuodama būti iškritikuota, atsargiai pabandysiu pateikti savo – eilinės skaitytojos - nuomonę. Tarsi prie kavos puodelio bendraudama su draugu, pasistengsiu pasidalinti įspūdžiais apie perskaitytą knygą. Viliuosi, paprastas laisvalaikio knygos pristatymas ką nors suintriguos. Gal atsiras vienas kitas, kuris liks sudomintas rekomenduota biografine knyga, gal kas ieškos J. Sasnausko, A. Saulaičio ar D. Kazragytės, o perskaitę - atras naujus pasaulius ir save? O gal atsiras tokių, kurie taip pat papasakos apie jų pamiltą bei dėmesio sulaukusią literatūrą? Labai norėtųsi.

  Neseniai, skubėdama į traukinį, darbe palikau paskutiniu metu skaitomą knygą. Pusiaukelėje iškilo dilema: skubėti į namus, ar sugrįžti atgal ir pasiimti savo skaitinį? Pasirinkau pirmąjį variantą. Tuščios rankos kelionėje ir vakaras be knygos privertė susimąstyti, ką mano būčiai reiškia knyga? Pasirodo, be galo daug. Tai ir hobis, tapęs vertybių vertybe, ir naujai atrandami pasauliai, kupini slėpiningos nežinomybės, ir tylioji kompanionė - geriausia draugė, kuri niekada neišduoda. Knyga man - ramybės užutekis, sunkiai žodžiais nusakoma trauka, transas, nugalintis miegą, intriga, verčianti bristi puslapių pievomis, kuriose kūrėjai juodais rašmenimis išguldo savo talentą. Anot norvegų rašytojos, populiarių romanų karalienės H. Wassmo, „Literatūroje nėra tiesos, kūryboje jos mažiau negu realiame gyvenime“. Tikėtina, ta apgavystė mus ir traukia. Dažnai knygose užsimiršimo bei gražesnių idealų ieškome kaip atsvaros kasdienos realijoms, su kuriomis vis sunkiau taikstytis. Knygose ieškome tiesos ir meilės - to, kas pastaruoju metu dienų tėkmėje niveliuojasi arba net visai išnyksta, kas skubant sumindoma ir suveliama su molinga velėna, kas ilgainiui tampa bereikšmybe ir mėtosi nūdienos šalikelėse.

  Taigi prieš mane, ant rašomojo stalo, guli vakar baigta skaityti Jurgos Ivanauskaitės knyga „Viršvalandžiai“. Paskutinė ir neužbaigta knyga. Baisiai skambantis pareiškimas, ar ne tiesa? Liūdna ir sunku patikėti, jog ateityje daugiau nebebus išleista naujų drąsiosios lietuvių literatūros Žanos D'Ark kūrinių. Tačiau yra ir liks jos didžiulis palikimas: „Pakalnučių metas“, „Menulio vaikai“, „Ištremtas Tibetas“, „Ragana ir lietus“, „Kelionių alchemija“, „Placebas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Švelnūs tardymai“ ir daugelis kitų.

  Žaviuosi šia kūrėja. Žaviuosi ja už individualybės išsaugojimą, už kitokią pažiūrų konstrukciją, už nekeliaklupsčiavimą masėms bei įnoringajai kritikai. Gerbiu už drąsą būti kitokia. J. Ivanauskaitės ankstyva netektis - dar nesugijusi žaizda, todėl taip nedrąsu leistis į analizes. Kalbant apie jos kūrybą vietoje žodžių šiandien kaip paprasčiausio pagarbos ženklo išėjusiam, norisi daugiau tylos.

 Minėtos knygos viršelyje – pačios autorės tapytas fragmentas. Todėl atrodo, jog knygos net neatvertus mus paliečia Jurgos sielos šešėlis. Tamsiai mėlyname viršelio fone - iš nubyrėjusiu žiedlapių kalnelio į dangų stiebiasi vieniša, bet ori pakalnutė. Pakalnutė stiebiasi į viltį, į visa aprėpiančią meilę, į tikėjimą, į Dievą ir gyvenimą. Kažkodėl pagalvojau, jog net viršelio spalvos parinkimas turi prasmę. Solidus mėlynumas tarsi pažymi autorės pasaulyje viešpataujančius tvarką, švarą bei ramybę. Būtent ramybės paskutiniame gyvenimo tarpsnyje, tuose dvylikoje mėnesių, praėjusių paskelbus Sarkomos verdiktą,  kaip ji pati taikliai įvardija savo knygoje, kaip niekada daug. Skaitau jos žodžius: „Mane apima ramybė, kuri atrodo suausta iš tankiausios ir stipriausios pasaulyje medžiagos. Esu vientisame ramybės monolite... Sustojimas po beprotiško skubėjimo. Prieš tai - skubėjimas, nesuvokta pabaigos nuojauta, pasąmonės signalai, į kuriuos nebuvo nei įsiklausyta, nei reaguota. Pabaigos žodis, atsisveikinimo laiškas sau pačiai, sudedant visus taškus ant „i“. Bėgimas, paskui save užtrenkiant duris, bet žinant, kad tas, kuris vejasi, stipresnis už persekiotojų minią, galingesnis nei vanduo ar ugnis“.

  Kitoje viršelio pusėje iš nuotraukos žvelgia pati Jurga. Liga savaip pakoregavo valiūkišką jos plaukų raudonį. Tačiau, anot Jurgos, galvos nuoguma tik išgrynina moteriškąjį grožį. Pasitempusi, stilinga, paslaptinga (taip norisi sakyti - nemari), ji į skaitytoją žvelgia didelėmis akimis. Atrodo, jog šis žvilgsnis byloja apie susitaikymą, meilę praėjusiam laikui, dar esančiai būties akimirkai ir nepažįstamoms ateities egzistencijoms.

  „Viršvalandžius“ parengti ir išleisti leista Jurgos mamai. Pratarmėje I. Korsakaitė rašo: „Sunku apibrėžti šio teksto žanrą. Be naujai sukurto sklandaus teksto - tai ir dienoraščio, rašyto gydantis Švedijoje, lapeliai, rašyti skubomis, padrikai, sunkiai įskaitomu raštu. Tai ir du skelbti laiškai skaitytojams, sulaukę didžiulio dėmesio. Taip pat įtrauktas rašinys „Monologai ir dialogai“, spausdintas jubiliejiniame savaitraščio „Dialogas“ numeryje. Be to, įdėtos kelios sesers Radvilės laiškų, siustų elektroniniu paštu draugams ir bičiuliams į Lietuvą iš Lundo ir Upsalos, ištraukos. Silpnėjant Jurgos sveikatai, tarytum garso aidui tolstant į nebūtį, kinta ir paskutinės knygos rašymo technika. Knygos pradžioje patalpinta daug detalaus teksto, bylojančio Jurgos atviravimus apie ketverius metus persekiojusį naktinį kojos skausmą, užsitęsusią ligos paiešką, skirtingiems medikams neapdairiai įtarinėjant neuropatiją, stuburo išvaržą ar netgi paralyžių. Užsitęsę medikų svarstymai Jurgai kainavo kelis košmariško skausmo metus ir bent dešimtį metų pavogtų iš jos gyvenimo. Knygoje daug analizės apie diagnozės paskelbimo ligoniui teisę, kančios prasmę, tikėjimo prisijaukinimą, dievo bausmes ir malones ligoniui. Antroje knygos dalyje dažnai cituojami tuo metu skaityti ir Jurgą žavėję autoriai - Oscar Wilde, Soren Kierkegaard, Thom Merton ir kiti. Jurga remiasi jos artimais bičiuliais tapusių Tėvo Stanislovo, Tomo Šerno bei Juliaus Sasnausko švelniomis įžvalgomis. Pabaiga - labiau eskiziška - tik apmatai, minčių, kurios nesulaukė kūrėjos išbaigtumo, nuotrupos“.

   Mano apibendrinimu, „Viršvalandžiai“ – tai knyga apie gyvenimą, žinant, jog greitai reikės ištarti sudie. Nesinori visko išsamiai aprašinėti, cituoti vertingų knygos ištraukų. Jų čia apstu! Manyčiau, užteks ir šio mažo brūkštelėjimo. Norisi atradimo malonumą palikti kiekvienam asmeniškai. Tik galbūt tiems, kurie labai tvirtai stovi ant žemės ir metafiziką priima kaip bepročio kliedesius, siūlyčiau šios knygos neliesti.

  Žinoma, pažinties pradžioje būtų buvę kur kas smagiau pristatyti ir linksmesnį kūrinį. Dėja, gyvenimas ne visuomet juokiasi. Vėžio tema šiuo metu kaip niekada aktuali. Ne paslaptis, jog beveik kiekvienas daugiau ar mažiau esame prisilietę prie artimo, kolegos ar, atvirkščiai, niekada net nematyto žmogaus negailestingos diagnozės. Tai negali nejaudinti! Todėl šis nedrąsus bandymas išsakyti savo mintis tegul būna tarytum mažas „Rekviem“ išėjusiai Jurgos Ivanauskaitės žvaigždei ir kiekvienos šeimos išlydėtai brangiai žvaigždutei. Iki kito kartelio.

  Pagarbiai, Laima

  (Savaitraštis ,,Amerikos lietuvis” 08-23-2008)